Nugalėtojas.

Taikus, puodus žiedžiantis sarmatas Kazlas pamatė, kad beržas, kuris augo šalia jo olos, numetė lapus ir jam, žmogui, tapo labai nepatogu išlįsti į gryną orą ir sugrįžti į gimtuosius namus.   Trukdė lapai, šakos.
 Nepatogu  - šiandien, neįmanoma – rytoj. Kazlas išsigando  senosios liaudies išminties.   Lapus surinko ir išmetė į upelį.
Pamačiusios, kad upeliu plaukia Kazlo beržo lapai, keletas nepaprastai garbingų  moterų, protestavo: apmėtė Kazlą obuoliais. Neskaniais obuoliais. Kazlas vieną obuolį paragavo.
Sarmatijos moterys šalyje buvo gerbiamos ne dėl išminties, o dėl išminties nebuvimo.
Kazlas nustojo mėtyti lapus į upę.
Lapų daugėjo, nes niekas jų nuo olos landos nekrapštė.
Lapų krūva Kritinę ribą pasiekė po smagios vėjo audros. Kazlui ėmė trūkti oro. Jo rankas palietė alergijos sukeltas raudonis. Apatinė lūpa nuslinko žemyn, o viršutinė ėmė virpėti.  Vėjo gūsiai privarydavo lapų į burną, lapų liekanos maldavosi ir kliūdavo tarp dantų. Kazlas dėl to negalėdavo protauti ir jam baisiai užniežtėdavo ausys.
Reikėjo priimti rimtą ir protingą sprendimą: ką daryti su lapais?
 Neliko nieko kito kaip eiti ir klausti protingų žmonių.
Kazlas  pažinojo tik vieną žmogų, kuris buvo protingas ir kurio nuomonę Kazlas gerbė.   Tai buvo genties išminčius kariūnas Maceina.
Be Maceinos Kazlas pažinojo galvojantį žmogų Siparį, bet  kariūnas Siparis buvo slapta pagrobtas ir leido linksmai laiką skitų žemėse.   „ Taip, - pagalvojo Kazlas. – Visi protingi leidžia laiką linksmai“.
Kazlas išsiruošė pas Maceiną . Paėmė savo ilgąją ietį.
Kazlas  už protingas mintis nutarė Maceinai padovanoti povo plunksną.
Ištraukti  povui iš užpakalio ir įteikti Maceinai.   Gražu ir praktiška. Ką gi daugiau duoti už protingą mintį?
Tik kur jis ją kiš?   „ O kur nori – ten  ir  kiša“. – linksmai pagalvojo Kazlas, jau žinodamas, kur reikia kišti povo plunksną. Pasijuto protingu linksmu žmogumi.
Kelionėje jis sutinka protingą moterį Vilyte, kuri laukė nugalėtojo.
 Kazlas kilo į piliakalnį, kur gyveno Maceina, o Vilytė leidosi nuo to paties piliakalnio. Protinga moteris merkia akį Kazlui. Vyras išsigasta. Jis paslysta ant apspjaudyto akmens, krisdamas, griebiasi už bet ko ir pagriebia už Vilytės gerai išdirbtų kailių. Pats negalėjo ilgai patikėti: jis nuplėšė moters rūbus ir nukrito į kelio dulkes. Vilytei nebuvo gėda – ji visada puikiai atrodė, nes buvo protinga. Vieną dalyką pajuto Kazlas: kad moteris ką tik išsliuogė iš Maceinos glėbio. Vyrai labai aštriai jaučia protingas moteris.  Kazlas,   išsigandęs Vilytės gundymų, pabėga, rankoje spausdamas nuplėštus rūbus.   Vilytė persekioja gražų vyrą.  Kazlas jai  toks gražus, kad ji galėtų  apeiti visą pasaulį pasiramsčiuodama lazda. Kodėl lazda? Todėl, kad Vilytė protinga moteris ir jai svarbu nubausti vyrą, kuris nudraskė jos rūbus.
Taip bežiūrinčius vienas į kitą ir  besipešančius dėl drabužių juos užpuola nuodingas paukštis Urlaganas.
Kazlas  bėgo kiek kojos neša ir jau norėjo  slėptis  Maceinos oloje, bet atsisuka ir mato, kaip nuodingas paukštis Urlaganas, leidžiasi išplėstais nagais vos vos siekdamas Vilytės blondiniškas sruogas. Jei ne moters grakštus bėgimas, suspaudus kumštelius, Urlaganas būtų seniai puotavęs. Oi, seniai.
Kazlas pamatė, kad jei jis išties savo įžymiąją ietį – moteris bus išgelbėta, jeigu neišties: rajus paukštis nuodingais nagais sudraskys blondinę. Jam buvo baisu dėl ieties, bet kaip ir daugeliu žmonių – jis norėjo išgelbėti blondinę. Nors vieną.
Kol jis abejojo  -  Urlaganas šniokšdamas sparnais, priartėjo prie Vilytės per nago juodimą.
Gražuolis Kazlas ryžtingu judėsiu pastatė ietį ir Urlaganas, putodamas pykčiu, nuskrido  von.
Vilytė liko viena ir nuoga. O gražus vyras  Kazlas su stovinčia ietimi.
Vilytė puola nugalėtojui Kazlui į glėbį.
Vilytė nutarė geriau būti neprotinga, bet turėti  glėbyje gražuolį Kazlą.
Ilgai Kazlas ir Vilytė laikė vienas kitą glėbyje. Paskui pajuto nuobodulį ir išsiskyrė. Nuėjo kiekvienas savo keliu.
 Kazlas pasibeldė pas Maceiną. Klausia: ką daryti su lapais?
Maceina, vis dar galvodamas apie glėbyje laikytą Vilytę, perklausė:
-          Su papais? Tu, Kazlai, ką? Tu tikrai nežinai, ką daryti?
-          Su lapais. Tu ką kurčias, Maceina?
-          Reikia pagalvoti dėl .. lapų, dėl papų, būčiau pataręs.., gaila, kad dėl lapų negaliu iškart patarti.
Maceina pakvietė Kazlą pameškerioti. Maceina tiesiog neturėjo maisto. Jis jautė didelį priekaištą, kad negali draugo pavaišinti, todėl pasiūlė meškerioti. Dažnai tokioje situacijoje jis pasiūlydavo pagrybauti. Bet tai siūlydavo netekėjusioms moterims, jos labai džiaugdavosi, kad gali su Maceina pagrybauti.  
Jie sėdėjo prie ežero.
Vilytė maudėsi netoliese. Ji atėjo nusiprausti prieš išvykdama į tolimą kelionę.
Maceina  tarė:  
-          Kazlai, o tu kartais nepažįsti šitos merginos?
-          Nepažįstu.
-          Gaila, žinoma. Būčiau pataręs.
-          O ką būtum pataręs?
-          Žinai, Kazlai, visos tavo lapų problemos yra.. tiesiog moters problema. Jeigu tu pažintum šitą moterį, kuri va ten maudosi – tu ja paimtum į žmonas ir ji tau nušluotų olos kraštus nuo lapų.
-          Ne. Man tai per brangu.
-          Tada nieko aš tau negaliu pasakyti.
 Maceina nugriuvo ir užmigo, nes buvo labai pavargęs.
Kazlas, atsidėkodamas draugui už protingą patarimą, įkišo gulinčiam Maceinai povo plunksną. Kur įkišo?   Nori pamatyti?
Tik Kazlas išėjo į didįjį kelią, kaip mato – joja kariūnas Siparis. Smakrą iškėlęs – pasidabinęs galvą pergalės laurų vainiku.
Puolė Kazlas klausinėti Sipario: ką jam daryti su lapais?
Siparis nulipo nuo arklio, pasispjaudė delnus ir tarė:
-          Kur mano Vilytė? Kur mano žmona, draugė, blondinė?
Ilgai tą naktį mušė Siparis Kazlą, o dar ilgiau Kazlas ir Siparis mušė Maceiną.
O Vilytė tą naktį  ramiai miegojo, linksmai laukdama sugrįžtančio su pergale Sipario.