Pirmos rudens dienos

Tiršti ir klampūs šešėliai įsiviešpatavo
palaukėse ir paežerėse. Žiogai vis dar
čirškia, atsisveikindami su vasara.
Paauksuota rudens dvasia apima žemę,
atnešdama vėsą, skaidrumą ir liūdesį.
Šunų lojimą girdi tarytum aidą bažnyčioje.
Kregždės nedrąsiai sklando virš ežero,
ruošdamosi palikti kontinentą iki kito
pavasario. Dangaus debesų ilgesingu mėliu
iriasi saulė, kuri vis dar apakina, tačiau
nekaitina. Naktimis ežerus dengia rūkas.

Prasidėjo ruduo – introvertiškas metas –
ir aš, susitelkęs ties savimi, paauksuotame
peizaže mėginu išskaityti nurimusius ženklus,
atveriančius naują metų laikų knygos skyrių.
Apibendrink dalykus, nutikusius vasarą,
Nurink į eilėraščius barokinių išgyvenimų
derlių ir, paklusdamas metų laikų tėkmei,
apimtas melancholijos ruoškis žiemai,
apmirimo metui, kad kitą pavasarį įvyktų
atsinaujinimas, besisukant sezonų ratui.

Nuo ežero kylančio krago sparnų mušimasis
į vandenį lyg skirtukas metų laikų knygoje.