Apkabinsiu tave,
Apkabinsiui,
Tarsi liepą
Prie dulkančio kelio,
Tarsi versmę
Tarp Ūlos krantų...
Ir išgersime ją
Iš užmiršto,
Seno kupkelio,
Šitiek telkusios amžiais
Gyvybę būtųjų kartų.
O! jau buvau užmiršęs žodį KUPKELIS...
Būk drūtas!
Na, o eilėraštis kaip su tuščiu kupkeliu rankoje.
Matyt, kad mūsų atsiminimai jau ir mus pačius guldo ant menčių