Dvi istorijos

Visiškai įtikėtina situacija, jog vienišas ir šiek tiek melancholiškai nusiteikęs žmogus, vėlyvą vakarą užsirašinėjantis dienoraštyje tik jam terūpinčius dalykus, kažkurią akimirką užsinori kažko, kažko tokio... ko net pats tiksliai nežino, ir nieko keisto, kad patraukia tiesiai į virtuvę, kur, tik įjungęs šviesą, randa ant stalo lėkštę, prikrautą mandarinų. Nenustebins ir tai, kad jis išsirinks tris mandarinus, kurių pirmas bus pats didžiausias, antras – vidutinio dydžio, o trečias – mažas. Tada žmogus juos nuplaus - iš pradžių vidutinį, po to mažą, ir galiausiai – didelį mandariną. Paskui šis melancholiškas žmogus grįš į kambarį, kur, beskaitinėdamas savo dienoraštį, pamažu juos nulups: pirmą - mažą, po to didelį, po to - vidutinį. Ir galiausiai visus juos suvalgys: iš pradžių sudalins visus tris mandarinus skiltelėmis, o kokia tvarka jas valgys, nustatyti beveik neįmanoma.
    Yra ir kitas, ganėtinai nepanašus į pirmąjį, žmogus, kuris niekada per daug nemėgo mandarinų, o galbūt tiksliau - visada buvo jiems gana abejingas. Mandarinus ir panašius dalykus jo gyvenime tvirtai atstojo džinas, viskis ir kiti pakankamai stiprūs gėrimai, kuriuos šis žmogus, atvirkščiai, labai mėgo. Dar jis mėgo kurti dainas ir jas dainuoti - kartu su keliais gerais draugais. Iš esmės tai ir yra viskas, ką šis žmogus mėgo - gerti stiprius gėrimus ir dainuoti. O ką jis mėgo, tą darė iš širdies. Ir taip daugelį daugelį metų jis dainavo, kas dieną gėrė džiną, viskį, ir viską darė aistringai, vienu metu, ir žmonės jau senai nebeatsiminė, kada jį matė tvirtai stovintį ant kojų, o jis vis gėrė ir dainavo. Ir vieną dieną, visai netikėtai, į šią senų draugų grupę įsibrovė mirtis. Tačiau ji nusinešė ne mūsų herojų, o jo draugą - tą, kuris dar ankstyvoje jaunystėje atsisakė stiprių gėrimų ir visų kitų žalingų pomėgių, sportavo, laiku gulėsi miegoti ir visaip kitaip stengėsi gyventi sveikai. Atrodo, jis mirė nuo širdies smūgio. Mūsų herojus labai sielvartavo ir tą dieną stipriai nusigėrė. Tą patį jis padarė ir kitą dieną, ir visas kitas, sekančias dienas. Panašu, kad ir iki šiol tą daro. Sielvartauja (na, gal jau kiek mažiau), dainuoja ir geria.
    Ko mus moko šios dvi istorijos? Tikiuosi, nieko. Svetimos istorijos nieko ir negali išmokyti. Bet jeigu kada nors iš prigimties gelmių sukilusi žmogiška didybė bandys mus įtikinti, kad pasaulyje patys galime kažką nuspręsti ar nulemti, kad mūsų pasirinkti veiksmai mus veda prie atitinkamai pasirinkto rezultato, bent jau nežiūrėkime į viską taip rimtai ir suvokime - ne, ne kad Viešpaties keliai nežinomi (nors jie tikrai nežinomi), o tai, kad viskas ne taip jau paprasta, ir sunkiausia šiame kelyje yra suprasti, ką iš tikrųjų pasirinkome (nes kaip be klaidų ir nusivylimų sužinoti, kokio dydžio mandarinais iš tiesų esame?), ir ar tikrai mūsų pasirinkimas veda į tą įsivaizduojamą ir, nors juokinga, gal netgi trokštamą rezultatą. Juolab, kad renkamės kiekvieną savo gyvenimo dieną. Visa kita - galbūt ir mūsų rankose. Tik kas dar jose lieka?