Nedažnai taip pasitaiko...

5.

Vestuvės buvo linksmos ir trankios. Svečių sukviesta daug, vos telpa į abu kiemus. Ir pas Vanagą ir pas Dapšį nukrauti stalai įvairiais valgiais, saldumynais, nustatyti ąsočiais su alumi ir vyno buteliais. Viename ir kitame kieme muzika, dainos ir šokiai.
Tik gaila, kad nelabai palankus oras. Linoja... Gerai, kad dar važiuojant į bažnyčią buvo mažumėlę prasigiedrinę, bet kai grįžo, tai ir visai smarkiai pradėjo lyti. Ne bėda ─ galima linksmintis ir viduje po stogu.
Apsėdę stalus abiejose pirkiose, svečiai valgo, geria, dainuoja, o kai užgroja muzika, eina šokti čia pat vietoje. Pirkios didelės, vietos daug, o be to šoka tik jaunimas. Vyresni šokti pritingi, jie daugiau mėgsta pasėdėti už stalo ir iš tolo pasižiūrėti, kaip jaunimas trypia ir linksminasi.
Vyrai gurkšnoja alų, moterys užkandžiauja, ragauja saldumynų, o paragintos geriau išgeria po stiklelį vyno, negu alaus. Netoli durų susėdusios kelios moterėlės stebi šokančius, jaunuosius sėdinčius už stalo ir tyliai tarp savęs šnibždasi.
─ Tai graži pora ir abudu bagoti, tik kažin kaip seksis gyvenimas? ─ sako viena tyliai, kad negirdėtų kiti svečiai. ─ Vestuvių diena tai apniukusi ir jaunojo žvakė vis mirkčiojo bažnyčioje, kol pagaliau visai užgęso. Jeigu tikėt senų žmonių pasakojimais, tai Ignas pirmas numirs...
─ Tikrai? Nemačiau, ─ stebėjosi kita, ─ tiek buvo prisigrūdę žmonių pažiūrėt šliūbo, kad niekaip negalėjau prisigrūst prie Dievo stalo. O Silvutės žvakė degė gražiai?
─ Jos visą laiką degė pilna liepsna. Gerai mačiau... Tik retkarčiais suplevendavo, o paskui vėl tiesiai, ramiai, plačia liepsna degė, kol tik pasibaigė šliūbas.
─ Žiūrėk, kas atėjo, ─ staiga stuktelėjo alkūne arčiau durų sėdinti moteriškutė kaimynei. ─ Dabar tai jau pasisaugokim, kad arčiau neatsisėstų...
─ A, Barbė, ─ sužiuro visos, ─ ir eina tiesiai prie mūsų. Ką dabar darysim?
─ Aš tai iškart einu nuo stalo, ─ pakilo viena, ─ o tai su ja kartu sėdėti, tai tik sarmatos pasidaryti. Negana to, kad šluoja saldumynus pilna burna, dar ir į užantį kemša. Galvoja, kad niekas nemato.
─ Tikrai, ─ pritarė dar viena, ─ kai kartu sėdi, atrodo, kad kartu ir valgai. Kur tik ji pasisuka, šeimininkės nespėja nešti piernikų į tą vietą.
─ Ir kaip gudriai daro... Bliūzelę sukiša į sijoną, per liemenį standžiai diržu susijuosia, kad stipriai laikytųsi, o bliūzelės vienas guzikėlis lyg netyčia prasegtas, kad būtų pro kur kimšti už ančio skanėstus...
Moterys viena po kitos pakilo ir rado vietos kitur, toliau nuo godžios Barbės. Ji pati gi prisėdo prie mažiau pažįstamų žmonių, prisislinko arčiau vyrų ir lyg niekur nieko ėmė vaišintis saldumynais. Barbė su vyrais gėrė alų, dainavo, bliūzelė prie juosmens vis pūtėsi, o moterys tai matydamos juokėsi.
─ Kad atsirastų, kas ją dabar gerai papurtytų. Viskas išbyrėtų...
─ Palauk, ─ sumąstė viena, ─ aš pakalbėsiu su saviškiu. Pasakysiu, koks reikalas ir paprašysiu, kad išvestų ją pašokti. Tas tai jau žinos, ką daryt...
Kai tik užgrojo armonika linksmą polkutę, Barbė tuojau pat buvo pakviesta šokti žinomo pokštininko ir smailaliežuvio Dapšio pusbrolio Petro. Barbė iš karto lyg ir susimėtė, bet paskui pakilo nuo stalo ir, atėjusi į vidurį pirkios, išdidžiai padavė Petrui ranką.
Jie apsuko ratą kaip niekur nieko, bet atsirado ir daugiau šokančių porų. Tada Petras apsukęs Barbę dar vieną ratą, ėmėsi reikalo: tai stryktelėdamas, tai pritūpdamas, tai ją kilstelėdamas, visaip ėmė ją sukioti, tampyti ir purtyti, bet stipriai sujuostas sijonas nepasidavė.
Matydamas, kad taip nieko nepadarys, Petras ėmėsi gudrybės. Neva tai už kažko užkliuvęs suklupo, paskui visai pargriuvo ir užsitempė Barbę ant savęs. Kai sunki Barbė užgriuvo ant Petro, nebeišlaikė bliūzelės sagos... Viena po kitos ištrūkinėjo iki pat kaklo.
Jiems sugriuvus, nutilo muzika, visi nustojo šokti ir pasitraukė į šalis. Jie tik vienu du voliojosi ant grindų. Niekas neskubėjo į pagalbą. Kada ne kada Vanagas, kaip tų namų šeimininkas, susiprato ir priėjęs pakėlė išsigandusią Barbę. Kai ji pakilo, po visą aslą pabiro sausainiai, saldainiai, sūrio ir rūkytos dešros gabaliukai ir ištrūkinėjusios bliūzelės sagos. Visi pašėlo kvatotis, o Barbė, užsitraukusi skarytę ant akių, spruko pro duris.
Toliau sekė kiti juokai. Piršlio korimas, jaunosios į moterystės stoną įvedimas, palydėjimas jaunųjų į klėtį. Viskas buvo palydima atitinkamomis dainomis, garbstymais, muzika, maršais... Ir taip per visą naktį iki pat aušros...
Vestuvės ūžė dar dvi dienas, bet Barbė jau nepasirodė...