Lietus

– Nebijok, seniūne. Nėra ko jaudintis. Galų gale čia tavo rūpestis. Galvok.
Alnis, juodabarzdis seniūnas, kurio tik barzda ir tesimatė iš užmaukšlinto ant akių gobtuvo, mąstė. Jis nesiryžo, tikrai nesiryžo prašyti pagalbos Egleikio – žaibų šauklio. Bet ką daryti, ką daryti? Jau antras mėnuo, kai lietaus nė lašelio. Visais metais tokiu laiku jau šienaudavo, o šiemet... Ką čia bešienauti, jei žolė visai skysta – ir ta pati išdžiūvusi. O Laima Laimuže, už ką taip mus skriaudi?! Nors greičiausiai čia kalne gyvenančiojo darbas (net mintyse nesiryžo jo vardo tarti seniūnas).
– Tai kaip – sumąstei? – pertraukė jo mintis Egleikis. – Tik greičiau – nes neturiu aš laiko – ryt poryt turiu išvykti.
– Na... – gergždančiu balsu prabilo Alnis, – nežinau...
– Tai ko čia atėjai, jei nežinai?
– Palauk... Neskubink manęs. Iššaukti audrą tai iššauksi, bet paskui...
– Klausyk, seniūne. Arba sumoki ir aš padedu jums, arba drožk namo ir melskis ten savo Laimai ar Vaisgamtai ar kam tik nori – žiūrėk ir atsiųs lietų – jei ne šiemet, tai kitąmet...
– Nesityčiok, Egleiki. Nėr kur mums dėtis – teks tavo pagalbos prašyti. Tik bijau, kad neprišauktum su žaibais dar ko nors – kuom neatsikratysiu taip lengvai...
– Na, seniūne, jei bijai vilko, tai neik...
– Gerai jau, gerai... Kiek gi sakei, nori?
– Na... vienas žaibas – vienas sidabrinis. Jei nori bent kiek pakenčiamo lietaus... mažiausiai trijų tuzinų žaibų reiks... Tikrai reiks. O jei audros kaip reikiant... tai be kapos neišsiversi... Skaičiuok.
Alnis, krapštydamas savo juodą barzdą, įtemptai mąstė. Kapa tai tikrai per daug – tegu ji aitvarai, tą Egleikį. Už tokią krūvą pinigų visą kaimą gali nusipirkti.
– Manau... Keturių tuzinų užteks.
Burtininkas tik išsiviepė it senas kuinas ir tarė:
– Puiku. Pinigus.
Seniūnas krūptelėjo:
– Ką tu... Pirma reikia...
– Ne. Pirma užmokėk, – geležiniu balsu atkirto Egleikis ir taip pažvelgė Alniui į akis, kad tas net pajuto šąlant rankų ir kojų pirštus. Seniūnas tik linktelėjo ir it užkerėtas atrišo kapšą, is jo atskaičiavo lygiai keturiasdešimt aštuonis sidabrinius.
– Puiku... – prašvogždė žaibų šauklys ir vienu mostu susišlavė pinigus skreitan, – puiku! Nagi, eime!
– Dabar? – nustebo seniūnas.
– O kada gi dar? Tai gal apsisprendei? Tik pinigėlių, žinok, nebeatgausi.
– Kad tave kur baubai nujotų... – neištvėrė seniūnas.
– Na, na, na... Negąsdink manęs tokiais niekais. Aš ne vien žaibus galiu iššaukti, bet ir... Cha cha... Nedrebėk, nedrebėk. Eime verčiau.
Ir juodu, nieko nelaukdami, išėjo.

***

Įkyrus drebulys krėtė visą kūną ir norėjosi bėgti kuo toliau, bet tas pats drebulys lyg nematomais saitais laikė, neleido ištrūkti. Kaimo aikštės viduryje susigūžusi žmogysta šaukė nesuprantamus žodžius ir skėsčiojo rankomis, tarsi laikydama jose tuos pačius nematomus visa sulaikančius saitus.
Juodi debesys, nutvieksti blyškiai rausvos pašvaistės, slinko nuo visų pakraščių į kaimą. Dar negriaudėjo, dar nežaibavo, nelijo, bet... Bet tokia įtampa sukaustė erdvę, tokia griovimo laukimo nuotaika...
Pamiškėje šmėkštelėjo juodas šešėlis – lyg milžiniško gyvūno. Tik keli kaimiečiai jį pastebėjo, bet nekreipė dėmesio – maža kas. Ir tik vienintelis Egleikis, šaukiantis žaibus, krūptelėjo ir net paėjo kelis žingsnius. Bet veikiai susitvardė ir toliau tęsė:
Trenk, Dunduli, trenk, trenk,
Trenk vieną, trenk, trenk,
Trenk, Dunduli, trenk, trenk,
Trenk vieną, trenk, trenk...
Monotoniškas užkalbėjimas hipnotizavo kaimiečius, ir jie pradėjo linguoti pagal ritmą, jų lūpos nejučiom vėrėsi ir šnabždėjo paskui burtininką: „Trenk, trenk... „
Akinanti šviesa netikėtai tvykstelėjo aikštėje, ir – ugnies zigzagai – lyg milžiniškas liepsnojantis krūmas, šnypšdami ir rangydamiesi savo šakomis, nuvingiavo aukštyn, kur – dingo žemai virs kaimo susitelkusiuose debesyse. Tik toje vietoje, kur trenkė žaibas, plaikstėsi juodi dūmai – jie kilo iš pilkų pelenų krūvelės. Toje vietoje, kur trenkė žaibas...
– Metėjau!!! – sukliko atsipeikėjusi šalimais stovėjusi moteris.
Dabar sukliko ir kitos moterys, pradėjo šūkauti ir atsitokėję vyrai.
Žaibas nutrenkė Metėją! Ne nepajuto seniūnas, kaip jo rankose atsidūrė Egleikis. Alnis taip purtė burtininką, kad rodėsi tas tuoj visas subyrės.
– Pa... pa... pale–eisk! – vos sušvogždė žaibų šauklys.
– Aš tau dvasią paleisiu, bjaurybe tu! Tu gi Metėją užmušei! Tai tokia tavo kaina!? Niekše, išgama tu!!!
Lyg nematoma ranka trenkė seniūnui į pilvą, ir jis parkrito susirietęs ant žemės.
– Kvaily! – vos atgaudamas kvapą, rėkė išsilaisvinęs burtininkas. – Ir visi jus – kvailiai! Tai reikia jums lietaus ar nereikia?! Ne aš užmušiau tą jūsų Metėją. Tas, kuris valdo žaibus, – jis pareikalavo šios aukos. O tas Metėjas – jis vis viena būtų netrukus žuvęs medžioklėje – tokius dalykus aš tikrai žinau, galite neabejoti. Ir jeigu nebereikia jums lietaus, aš einu.
Egleikis prasibrovė pro sustingusius kaimiečius, paėjėjo kiek toliau ir sušuko:
– Be lietaus ir valgyti neturėsite ko! Badu mirsite! Čia tik vienas težuvo, o netrukus visi išdvėsite! – ir nukėblino tolyn.
Alnis papurtė galva, lyg nusimesdamas jį kausčiusį stingulį, ir sumurmėjo:
– Ko gero... jis teisus... – ir dar pridūrė nei iš šio, nei iš to: – Tuo labiau kad... pinigus sumokėjom.
Linkstančiom kojom jis pavijo burtininką, kuris per daug ir neskubėjo:
– Klausyk... ką tu čia... juk sumokėjom...
Egleikis lėtai atsigręžė, pažvelgė seniūnui į akis ir išsišiepė:
– Iš tikro. Ką gi – reikia atidirbti, – ir oriai nužingsniavo atgal – aikštės vidurin – paniekinančiai nužvelgdamas kaimiečius.
Moterys traukėsi atatupstos, stengiamosios nežiūrėti tam baisiajam žmogui į akis, vyrai gi gniaužė kumščius, šnairuodami su neapykanta.
Žaibų šauklys toliau tęsė savo niūrius užkalbėjimus. Alpstanti Metėja – žuvusiojo žmona – nebeturėdama jėgų stovėti, sėdėjo atsirėmusi į artimiausio namo sieną.
Vėjas kilo vis smarkyn ir smarkyn, baigdamas pustyti paskutinius Metėjo pelenus. Netoli kaimo – tiesiai miškan – trenkė žaibas, ir tenai kažkas suriaumojo – lyg didžiulis sužeistas žvėris. Kaimo žmonės krūptelėjo, beveik visi pirštais sudėjo ženklą, atbaidantį dvasias – nykštį, prakistą tarp smiliaus ir didžiojo piršto.
Dar vienas žaibas trenkė, dar... Žaibai trankėsi aplink kaimą, kurtinantis griaustinis susiliejo į ištisą kriokimą, ir nebegalėjai suvokti, ar beriaumoja tas nematomas žvėris, ar vien griaustinis dunda.
Tas ugnies pragaras truko ištisą amžinybę, ir netikėtai spengianti tyla, tarsi spinduliuojanti iš juodų debesų, rodėsi tik kupina įtampos pauzė. Bet ne – perkūnija iš tiesų liovėsi... Tik lietaus – nė lašelio.
Visų žvilgsniai – į Egleikį.
– Ką gi... – sumurmėjo šis, – aš savo atidirbau... Ir nėr čia ko... Nėr čia ko...
– Pala, pala... – pirmasis atsitokėjo seniūnas, – o lietus?
– Aš ne lietaus šauklys, o žaibų, – tarė burtininkas, bet išvydęs žingtelėjusius jo link bent kelis vyrus, skubiai pridūrė: – Bus, bus tas lietus! Palaukite tiktai!
– Gerai, – sutiko seniūnas, – kai pradės kaip reikiant lyti, tada ir išleisime tave.
Lietus prapliupo staiga, lyg išpiltas iš kibiro. Bet tai nebuvo tas lauktasis gaivusis lietus. Ne – tai buvo tiesiog vanduo iš debesų – drungnas, net su kažkokiu nemaloniu prieskoniu. „Lyg Metėjo pelenai, ištirpę tame lietuje, grįžtų dabar atgal“, – dingtelėjo Alniui.
Žmonės, dar kiek pastoviniavę, ėmė skirstytis. O ko laukti? Tai, ko norėjo, įvyko. Lietus lyja – ir kaip reikiant! Atsigaus dabar žemė, nebeteks jiems badauti. Bet...
Seniūnas žiūrėjo į aikštėje tebestovinti burtininką. Lyg ir norėjo jam kažką pasakyti, bet apsigalvojo. O ką čia besakysi? Lietus lyja, pinigai sumokėti. Viskas, kaip ir turėjo buti. Tik...
Tik Metėjo nebėra. Net nepalaidotas kaip žmogus, o jau – nebėra. Tai džiaugsis Perkūno Sunūs sužinoję! Jie iki šiol nedrįso atvirai garbinti savo dievo šioje žemėje, bet dabar... Dabar gi Metėjas, pats to nenorėdamas, taps jų pusdieviu, paaukotu Perkūnui už gyvybingąjį lietų. Ir ar neatsitiks taip, kad tokių aukų jie užsimanys ir daugiau?
– Egleiki, – staiga tarė seniūnas, – kokį tu dievą garbini?
– Aš? Cha, cha... Ką aš garbinu? Cha, cha, cha... gerai paklausei.
– Egleiki, man visai nejuokinga. Aš tikrai noriu sužinoti.
Burtininkas patylėjo trupučiuką, nudelbęs galva, po to lėtai pakėlė ją ir pažvelgė į seniūną – tuščiu tuščiu žvilgsniu:
– Bent jau ne tą, kuris sėdi debesyse ir žaibus svaido.
– Tai ką tada?! – sušuko Alnis.
Egleikis nieko neatsakė, tik apsisuko ir lėtai nupėdino savo namelio link.
– Ar Kalno Senį?! – neviltingos drąsos paakintas išrėkė šį uždraustąjį vardą seniūnas.
Burtininkas stabtelėjo. Pastovėjo. Atsigręžė.
– Ne. Ne Senį. Mes abu su juo – to paties dievo tarnai. Tas pats dievas siuntė jums sausrą, tas pats – ir lietų. Cha, cha, cha, cha!
Apstulbęs seniūnas dar ilgai stovėjo aikštėje, kiaurai permerktas drungno ir dvokiančio lietaus.
– Laima, Laima, Laimuže, – be garso vėrėsi lūpos, – Laima Motinėle, negi mus apleidai? Kam mes dabar pasiguosim, ko pagalbos šauksim?
Laima, žinoma, neatsišaukė.
Miške vėl šmėkštelėjo šešėlis. Tik Alnis jo nematė. Jis gulėjo kniūbsčias ant žemės, saujoje gniauždamas purvu virtusius Metėjo pelenus. Ir kartojo tuos pačius žodžius:
– Ne, neprakeikti mes. Neprakeikti, neprakeikti...