Atsisveikinimas (juodraštis)

Ryto rūkas glostė jau gelstančius miškus. Pakelėse paskutinius lapus mėtė nuraudę klevai. Iš miglos nusileidę šaltuko sustingdyti vandens lašai kabėjo ant apgeltusių lapų ir papilkėjusių šakelių viršūnių. Saulutei šyptelėjus pro debesį, jie suspindėdavo ryškiomis spalvomis.
Sėdėjau mašinoje ir grožėjausi ant medžių kabančiu saulės nušviestu krištolo karolių vėriniu, kuris atšilęs lėtai kapsėjo į žemę. Šitaip ruduo atsisveikino su paskutine dar kiek rusenančia gyvybe. Jaudino būties trapumas ir visa ko laikinumas – važiavau į sunkiai sergančios draugės jubiliejų.

Vakarėjančią popietę skubėjau tuščia miestelio gatve. Pakelės trobos kaip šieno kupetos kiurksojo tamsios ir niūrios. Atsimušusios į liūdnai tamsius langus ir nuslydusios ant kelio, mane akino mašinų šviesos. Ėjau klupinėdama duobėtu, kaskart tamsėjančiu šaligatviu.

Prie durų spustelėjau skambutį, kuris užstrigęs nesiliovė skambėti. Durų atidaryti niekas neskubėjo. Girdėjosi šurmulys…
Pagaliau jas atvėrė sūnus. Įėjau į kambarį. Ant stalo švietė žvakelių prismaigstytas pyragas. Ilga suknele kaip šešėlis ji slankiojo po kambarį ir degiojo žvakes. Jų buvo tiek daug: ant lentynų, bufeto, stalo, spintelės… Apšiurę baldai nuo liepsnelių šviesos darėsi šventiški ir jaukūs…

Akimirksnį apsidžiaugusi, kad neužmiršau, tarsi vėl prigeso: tas džiaugsmas panešėjo lyg į kokią sunkią prievolę. Blyškiame veide ir liūdnose akyse jau slapstėsi neišvengiamybė…
Susėdome už stalo. Kalba trūkinėjo ir strigo… Tarsi ieškodama sau vietos, ji atsistojo ir lėtai nuslinko prie patefono. Ėmė sklisti švelni, mums abiem brangi melodija, liejanti paslaptingą mėnesienos spindesį… Ta mįslinga paslaptis skraidino mintis į tolumas… Sėdėjome kiekviena nugrimzdusi į save…
– Dievų kalba pasikalbėkime su Dievais, – po kiek laiko tyliai pratarė ir patylėjusi ėmė skaityti… Liūdnai ir prasmingai skambėjo žodžiai apie gyvenimo prasmę, būties trapumą ir laikinumą…

Kalba nukrypo į jos ligą… Minčių vandenyne sužibėjusi viltis pasveikti išplaukdavo į tikrovę ir kaip vilnis suduždavo… Tą liudijo tai imančios spindėti, tai vėl blėstančios akys… Už jų tarsi vyko nematoma kova…
– Gyvenu šia diena… Nieko nebetaupau…
– Pavasarį vaikščiosim sostinės gatvėmis… – išsprūdo.
– Kitą pavasarį… – atsiduso – manęs nebebus… jau susitaikiau…
Guosti nemokėjau. Bijojau pasakyti ką nors beprasmiško, netyčia įskaudinti…
– Turi gyventi dėl sūnaus… – kvėptelėjau nelabai tikrus žodžius.
Gūžtelėjusi pečiais ji nuleido akis ir tyliai, bet kažkaip iškilmingai pratarė:
– Aš Dievo namely sėdėsiu ir į jus pro langelį žiūrėsiu…

Kai kartais jos šešėlis išryškėja mano minčių glūdumoje, visada prisimenu tuos tylius atsisveikinimo žodžius…
                                                                  2001