Mane pažino...

Prisiminimuos - ugnis židiny,
Laižydama beržo žaizdas,
Nusišypsojo. 
Duonos kvapas į smegenis
Smelkias lėtai....
Retkarčiais užsuku čia,
Nelaukęs kvietimo.
Nustemba pavargusios akys
Pasikeitimais.
Nieks nepaduoda arbatos karštos:
Ją aš pats išsiverdu.
Puodelis tarp virpančių pirštų,
lyg musė įstrigus į širdį.
Gardžiai rankos sušyla
Nuo arbatos kvėpavimo...
Pagarbiai puodelį glaudžiu,
Lyg  geraširdę pačią:
Slystančiu žvilgsniu ir rankomis,
Nuo viršaus į apačią...
Mintys, pasistumdydamos bėga, bėga,
Lyg basi vaikai, apie seną liepą.
Tiesas prisiminimų siurbčioju,
Parimęs gale stalo, nors
Mama sakydavo, kad
Siurbčiot valgančiam negalima.
Tai yra šventa.
Ir lyg, iš šilto guolio išsiritęs,
Rymau,
Sunkiai atsistoju
Ir girdžiu,
Kai nulipa kažkas laiptų suktukais.
Prasilenkiam, -
Tai vėjas, einantis į kiemą,
Palieka mane vieną...
Durys užsidaro.
Apkabinu, kaip mylimąją
Durų rankeną,
Sustoju,
Atsigręžiu,
Man durys nusišypso,
Juodą gerklę šiepdamos,
Gailiu balsu pravirkdamos.
Džiaugiuos, kad jos mane pažino.
Svarstau dar kartą,
prie rudenio vartų sustojąs, -
Tik vėjas, lyg inkščiantis šuo,
Įsikibęs į kojas.