Malonumo klubas (6 - Dosjė)

Laikas slinko lėtai. Pro pravirą kabineto langą kartkartėmis įskriedavo pralekiančių automobilių garsai. Nuo įkaitusių radiatorių kylanti šiluma su savimi nešėsi dulkes, kurios pasisukusios oro sūkuriuose kaip magnetas kibo prie zirziančio kompiuterio monitoriaus. Įsmeigusi akis į ekraną jaunoji tyrėja vis suraukdavo kaktą, nes kas antrą pelės spustelėjimą lydėdavo programos pastrigimai.
- Na ir karšta, – mestelėjusi juodus plaukus atgal, pasiskundė Žana. - jie turbūt išprotėjo, gi už lango dar ne žiema.
- Taip, tikrai. – abejingai į komunalininkų kritiką atsakė Viktoras, susikėlęs kojas ant kolegos stalo. - Pavyko gal ką iškapstyti apie draugužį?
- Ne, vis dar laukiu kol atsigaus paieškos programa.
Ir vėl tik kompiuterio ekrano zirzimas. Viktoras įkyriai žvilgčiojo į savo netikrą Rolexą, tarsi skubėtų kur. Žana nuolat sekė žvilgsnių kaip elgiasi kolega, bet nedrįso jo kalbinti.
- Ką tu manai apie jį? – pagaliau kreipėsi Žana į tyrėją.
- Kliedi ir tiek, šimtus tokių mačiau, bet keista, kad pats atidavė maišiuką, narkomanams tai nebūdinga, jie viską atiduotų, bet tik ne narkotikus. O šis be jokio gailesčio įgrūdo jį mums. – rakinėdamas nagus, monotonišku balsu  kiek pagalvojęs atsakė vyriškis.
- Pagaliau, - giliai atsidususi riktelėjo, - tuoj atspausdinsiu jo dosjė.
Adatinis spausdintuvas po kurio laiko išmetė lapą su visa policijos turima informacija apie Tomą Andrejevą. Abu vienu metu skaitė įrašus. Žana monitoriuje, Viktoras popieriuje.
- Įdomus tipas.
- Kas čia per „sukarinta vaikų kolonija“?
- Aha, man ir šitas užkliuvo, pirmą kartą apie tokią girdžiu. – neslėpė nuostabos Viktoras.
- Reiktų parodyti informaciją komisarui, jis nuo sovietinių laikų dirba sistemoje.
- Jeigu aš turėčiau tokią praeitį tikrai neičiau į Policiją ir neskiesčiau tokių vėjų. Bet narkotikai daug ką paaiškintų.
Pareigūnų nuostabai jų sulaikytas narkomanas, būdamas keturiolikos atsidūrė „sukarintoje vaikų perauklėjimo kolonijoje“. Vėliau įrašai apie dvylika bylų, iš jų keturios dėl pasikėsinimo nužudyti ir viena dėl nužudymo. Nei karto nebuvo nuteistas. Po 1998 m. jokių įrašų. Tarsi būtų persiauklėjęs.
Koridoriaus gale pasigirdo sunkių komisaro žingsnių garsas.
-         Kuo užsiiminėjate dviese? – su sarkazmu lūpose nuskambėjo klausimas.
-         Skaitom narkomano bylą ir randame daugiau klausimų nei atsakymų. – pirmiau už kolegą, kaip ir pridera karjeros siekiančiai pareigūnei, atsakė Žana.
-         Norėtume Jūsų nuomonės. – rūsčiu veidu pasuktu į Žaną teišlemeno Viktoras.
Abu pareigūnai pastebėjo kaip keičiasi komisaro veidas ir balsas kai jis paėmė Tomo Andrejevo dosjė ir pradėjo garsiais skaityti. Kakta susiraukė, veide dingo šypsena, net ir plaukai per akimirką tapo žilesni. Dešine ranka laikydamas popieriaus lapą, su kaire nubraukė nuo kaktos atsiradusius prakaito lašus ir suspaudęs pirštus į kumštį pridėjo prie burnos. Du kartus garsiai krenkštelėjo ir nutilo.
-         Jūs kalbėjote su juo? - po akimirkos pakėlė akis.
-         Taip, bet jis buvo apsvaigęs ir kliedėjo apie žmogžudystes. – su pasitenkinimu šį kartą pirmesnis suspėjo Viktoras.
-         Nieko nuostabaus matant jo istoriją. – numetęs lapą ant stalo apsisuko ir paskubomis išėjo iš kambario.
Žana šie tiek sudvejojusi dar bandė užklausti komisaro apie vaikų koloniją, bet nespėjo. Pareigūnai tik truktelėjo pečiais nesupratę komisaro veiksmų. Viktoras akimirką pastovėjęs paėmė lapą ir paskubomis kelis kartus peržiūrėjo.
-         Jis turi stogą, kitaip ir būti negali, – drąsiai išdėstė savo nuomonę Viktoras, – ir manau komisaras apie tai kažką žino.
-         Ką darysime? Kelsime bylą dėl narkotikų, bet jų kiekis toks mažas, kad jis geriausiu atveju atsipirks pinigine bauda arba poros dienų areštu. O jei jis turi stogą kaip, kad tu sakai tai bus tik laiko gaišimas.
-         Tu padarei įrašus apie šio asmens sulaikymą?
-         Antanas tuo užsiima.
Viktoras stvėrė telefoną ir suspaudė trumpąjį budėtojo telefoną. Po kelių minučių ginčo jam pavyko įtikinti Antaną kol kas nedaryti įrašų apie sulaikymą. Pareigūnas prisidengė suderinimu su komisaru.
-         Reikia eiti pas Petrą ir sužinoti ką jis tokio perskaitė šiame lape.
-         Jei tu tokia drąsi galipati eiti  ir paklausti. – Viktoras liko nustebintas jos pasiūlymu.
Žana išplėšė lapą iš kolegos rankų ir sparčiu žingsniu nukaukšėjo komisaro kabineto link. Durys buvo šiek tiek praviros, kas vėlgi nebūdinga komisarui. Mergina prilėtino žingsnį ir jau buvo pasirengusi belstis, bet išgirdo, kaip Petras pašnibždomis griežtu tonu kalbasi telefonu. Mergina sustingo vietoje ir nors komisaras kalbėjo tyliai, bet buvo galima suprasti apie ką eina kalba.