Trys varnos (I)

Trys varnos

1. Pašėlusi idėja

Paauglys Juodojoje magijoje perskaitė: Joninių naktį vienam pačiam pasislėpus miško glūdumoje ir suvalgius nuo trijų gyvų varnų nupeštas ir sudegintas plunksnas, gali pasidaryti nematomu. Jis buvo geraširdis, jau išpažinties priėjęs, neturtingų tėvų išdaigininkas ir nematomybės idėja taip apsikrėtė, kad nebegalėjo susilaikyti. „Kiek prišposaučiau klasėje, kiek visko pamatyčiau, pasidaryčiau turtingu, kaip reikiant atsilyginčiau savo skriaudikams... Reikia pabandyti, būtinai reikia“,— sukosi galvoje nei dieną, nei naktį ramybės nebeduodanti mintis.
Nuo pat pavasario studijavo varnų gaudymo meną ir iki Joninių savo slaptoje žeminėje, kurią buvo pasidaręs artimiausiuose didmiesčio dykviečių krūmokšniuose, jau turėjo tris didelius juodus, garsiai krankiančius paukščius. Prieš Joninių naktį, kad nesukapotų ir nesubraižytų rankų, apmovęs jas pirštinėmis, nuėjo į savo slaptavietę, ėmė į rankas po vieną besiblaškantį paukštį, negailestingai rovė juodą jų apdarą — plunksnas ir atsargiai dėjo jas į polietileninį maišiuką. Žinoma, buvo sunku, varnoms skaudėjo ir jos, visa gerkle krankdamos, kovojo aršiai ir nuožmiai. Bet vyrukas taip aistringai siekė tikslo, kad nieko nežiūrėdamas, nupešė jas ir, elgdamasis pagal savo humaniškos gyvensenos nuostatas, jų neužmušė, o, tarsi kokias iš grabo atsikėlusias numirėles, paleido užkūtėje į dilgėlyną. Tos, pamiršusios, kad yra be vienos plunksnos ar pūkelio, pasišokusios bandė suplasnoti sparnais ir pakilti, bet kadangi niekas neišėjo ir čia pat kulversčiomis nugriuvo ant žemės, atsikėlusios tarsi maži pliki stručiukai grįžo į dilgėlyną ir pasislėpė.
Vaiką ir Joninių nakties stebuklus paliksime ramybėje ir galbūt apie juos papasakosime kitame rašinyje. Dabar tik paminėsime, kad paauglys, suvalgęs krūvelę degėsių, nesusirgo ir patyrė visokiausių nuotykių. Tą galiu patvirtinti aš pats, nes vaikystėje, kai skaudėdavo pilvą, mama dažnai gydydavo duodama valgyti degintų vištos plunksnų. Ir vaistas nuostabiai padėdavo.

2. Nuogalių darbai ir rūpesčiai

Grįžkime į dilgėlyną pasižiūrėti, kaip toliau gyveno trys nuogai nupeštos varnos.
Pasprukusios iš vaikigalio rankų, vos dvasią atgaudama vyresnioji jų, žemėje išgyvenusi jau aštuonis šimtus metų, suplakė sparnų strampais ir pasibaisėjo:
— Plunksnos, kaip plunksnos, velniai jų nematė, ataugs kitos, bet kaip dabar tokia plika aš pasirodysiu gatvėje, ką pasakys mano senosios draugės ir kiti paukščiai... Mirsiu iš gėdos...
— Cha, — kranktelėjo jauniausioji  — aštuoniasdešimtmetė, — būta ko!.. Pasenai ir šiaudų nuo grūdų nebeskiri. Visam pasauly striptizai ir plikos blauzdos dabar pačioje madoje... Mum net policijos nereikės bijoti — užsižiūrės į plikas blauzdas ir viską pamirš... Sakyčiau, ne tokia jau ir baisi pasitaikė mums likimo ranka... Žinia, doros ir grakščios mergaitės net į eilinius šokius eidamos, kad šiuolaikiškiau būtų, nudrebia į kertę visokias praeities atgyvenas — apatines kelnes... Man tai baisiausia, kad kiekvienas pakūtės šiaudgalis ar šapas užkliūva ir skaudžiai braižo... Bijau, kad odelė pradės per anksti sproginėti ir raukšlėtis... Aš lig šiol net nežinojau, kad dilgėlių stiebai yra ugniniai ir taip skaudžiai svilina... Tarsi būtų pačios  baisiausios usnys, nors ant jų jokių dyglių nesimato... O kaip naktį nukritus saulei ir atšalus orui reiks užmigti? Kiek visokių kitų pavojų dabar tykos mus šioje ašarų pakalnėje... Bijau net pagalvoti...
— Abi niekus tauškiat,—šokosi vidurinioji dviejų šimtų metų amžiaus.— Geriau apsičiupinėkit, ar tas vaikpalaikis beraudamas plunksnas kartu nenupoškino uodegos stimburio, kuriame yra riebalinė liauka? Anksčiau tepei plunksnas, dabar merk snapą į riebalus ir tepk odą. Ir niekas tau nesproginės ir net karščiausia saulė nedegins. Aš dar būdama su plunksnomis pasidomėjau kaip pajūrio pliažuose nuogosios panos išsitepa visus pašalius... O jau smarvė smarvelė tų tepalų — m-m-m.. — pavėjui atsistojusi vos nenukritau be gyvybės ženklo... O dėl nakties šalčių irgi nedūsaukite, ne bėda. Ana bobos iš krūvos pardavinėja visokiausius skarmalus. Netingėsime, nusigvelbsime ir kiekviena turėsime po porą skiaučių. Bus kuo ir pasikloti, ir apsikloti. Netrukus dilgėlyne įsitaisysime kaip tikrose lovose...
— Pamanyk tik, kai galvos protingos ir nepasiduoda likimui, ir be vienos plunksnelės dar gali išgyventi... Nebūčiau patikėjusi,— atsiliepė senė.
Taip varnos ir apsigyveno užkūčio dilgėlyne. Kiek prasčiau buvo su lesalu, bet ir čia, įsižiūrėjusios į mėšlyną kapstančias vištas, ėmėsi to ir jos ir šiaip taip maitinosi. Žemė, pasirodo, pilna visokių skanėstų, tik netingėk ją pakapstyti ir spėk sprunkantį vabalą nutverti. Kol aukštai skraidė, mintis apie didelius žemės turtus net galvon neateidavo.

3. Gaidžio susižavėjimas

                Plikos varnos atrodė neįprastai ir įspūdingai. Net gaidys, šiaip jau drąsus tuščiagarbis, kai dilgėlyne pastebėjo trejetą gražuolių, truputį pašiurpo: pabūgo neįprastai didelių juodų snapų ir ryškiai blizgančių, išsprogusių apvalių akių.
—Ko — ko — kokios būtybės čia dabar pradėjo slankioti po mūsų kiemą?— nustebo jis, įdėmiai žvelgdamas į plikas ir apvalokas viešnių šlaunis ir storas bei trumpas talijas. Bet kiek pasižvalgęs, palyginęs ir pagalvojęs nutarė, kad apvalesnių ir patrauklesnių už jo kiemo vištas pasauly nieko daugiau nėra.
— No — no tokių, nors ir antrus metus čia gyvenu, tai nė karto nesu mačiusi,— antrino Rudoji. — Ar nebus kokie rajūs atėjūnai nukritę iš Marso? Nespėsim nė karktelėti, išdraskys ir surys, nemanyk, visus mūsų mėšlyno skanumynus...
— Eikim nuo tų pragaro išperų kuo toliau, žiūrėk, dar kokia nelemta liga užkrės...— atsiliepė gaidys, bet ištiesęs ilgą kaklą vis žvelgė į nuostabiai gražias ir plikas atėjūnių kojas, kokių per visą savo gyvenimą niekad nebuvo matęs. Traukė gaidelio akis ir grakščios beplunksnės viešnių uodegos ir net žadino kai kuriuos, padorioje draugijoje viešai neminėtinus jausmus. Bet, pačiam paraginus, teko su savo vištomis pamažu trauktis į kitą kiemo pakraštį.

4. Treniruotės

              Per keletą dienų dilgėlyno plikšės pajuto, kad, nesant plunksnų ir sparnų, vienintelis šiam pasauly patikimas ir nuo visko gelbstintis dalykas yra jų gerosios kojos.
— Reiktų kasdien treniruoti jas. Dabar tik greitai bėgdamos ir vikriai laipiodamos per kliūtis begalėsime išsigelbėti nuo mirtinų pavojų. Siūlau kasdien bent po valandą besitreniruojant palenktyniauti, o kad visas kūnas būtų atsparesnis, užsiiminėti ir aerobika,— pasiūlė jauniausioji.
— Kaži ar nesutraškės mano išretėję kaulai? — paabejojo seniausioji.
— Cha, kai koks katinas pradės vytis, ne tik kaulai, bet ir galva sutraškės... Reikėtų visoms į kokį akmenpalaikį išsigaląsti nagus, kad būtų aštrūs kaip tikrų vanagų... Tada visos trys sukibusios galėsim ne tik apsiginti nuo priešų, bet kaip katinai laipiosime pačiomis stačiausiomis medinėmis sienomis, o bėdai tekus ir į pasitaikiusį medį įsiropšime...
Nuo tos dienos šalia dilgėlyno žaliuojančioje pievelėje varnos pradėjo lavinti kojas. Kaip ne keista, iš pradžių seniausioji buvo nepralenkiama, tik po keletos dienų, pašokus nuo starto linijos, jau visos dulkėte dulkėjo vienoje linijoje. Užsiiminėjo aerobika ir net gimnastika. Gerai, bemaž kaip žmogus rankas, jos naudojo beplunksnius sparnus: susikibdavo susukusios nugaras ir „svarstydavo druską“ ir ne vieną, o po kelis šimtus kartų. Lavėjo sparnai, nors ant nugarų nuo persitempimo darėsi mėlynės, prisitrynė nuospaudos.
— Viskas niekai, viską iškentėsime,— tūtavo jauniausioji,— kad tik likimas nebūtų žiaurus ir kaip nors išgyventume.
— Ir aš tos pačios nuomonės,—pritarė senė.
Po savaitės intensyvių treniruočių varnų nebegalėjai atpažinti: sustorėjo raumenys, papilnėjo ir pasitaisė figūros, delikačiai sutvirtėjo laibi kaklai... Kai bėgdavo per pievą, kojų judėjimo nebegalėdavai sumatyti — taip greit jos sukosi, o jei pasitaikydavo koks kuokštas nenupjautos žolės, tai didžiuliu šuoliu varnos sutartinai stryktelėjusios jį skriste perskrisdavo. Įsibėgėjusios, jau nesunkiai įsikabaruodavo į pusę daržinės sienos, o jei lentoje pasitaikydavo koks plyšelis, tai didžiojo piršto nagu įsikibusios, kaip kokie šikšnosparniai, jau galėdavo iškyboti ant lentos po kelias dešimtis minučių.
Taip varnelės ir gyveno, laukė kol ataugs apdarai. Vyriausiajai, kaip daug ko gyvenime mačiusiai, kartais kildavo abejonių:
— Prisimenu dar viduramžiais su vienu deginamu ant laužo eretiku gerokai buvo apsvilusi, amžinatilsi, viena mano draugė. Tai jai kai kurios sparnų ir uodegos ilgosios plunksnos nebeišdygo, buvo perkaitusios jų šaknys ir išvarvėję gyvybės syvai.
— Brangus Viešpatie, ar tas dykuonis vaikigalis taip negailestingai mus apravėjęs, nebus padaręs to paties?— išgąstavo jauniausioji.
— Neraus velnias, kokia mums dabar bėda — gyvename kaip tikri žmonės, net patalynes įsitaisėme...— pertarė vidurinioji.
— Dar pagiedosi, kai ateis žiema, sušals ir apsnigs žemė, užstaugs šalti šiaurės vėjai... Ir su plunksnomis tiek besirasdavo, o plikos tikrai, kad neišgyvensime...— skeptiškai suaimanavo seniausioji.

5. Katinai

                      Po šių žodžių, dorai nebespėjus net suverti snapo, juodoji pajuto iš kažkur atsklidusį neįprastą kvapą ir tuoj tarp dilgėlių stiebų pastebėjo tyliai besiartinančias dviejų katinų akis. Ji griausmingai sukvarkė ir šuoliais pasileido iš dilgėlyno. Neatsiliko nė draugės. Katinai net pašiurpo pamatę tokį nežemišką baltų padarų lėkimą, bet negalėdami įveikti savo medžiotojiškos prigimties, ėmė bėgles vytis. Padarę salto mortale virš vieno žolynų kupsto, katinai vieną bėglę šiaip taip prispaudė prie žemės. Pastaroji, matydama artėjant pražiotus nasrus ir baltus aštrių dantų smaigus, taip kirto į šnypščiančią žvėries nosį, kad bemaž visa ji su vienu balto ūso plauku ir liko jos snape. Katinas miaukiančiai suriaumojo, iš skausmo ir vos nepraradęs sąmonės, abiem letenom suspaudė skaudančią ir kraujuojančią žaizdą, o antrasis abiem letenom žaibiškai sugriebė smarkuolės galvą ir tuo pačiu neutralizavo baisųjį ginklą. Varna, žinoma, davėsi tvirtomis, gerai treniruotomis kojomis, bet katino kailis buvo kietas ir nedaug ką jos aštrūs nagai tegalėjo jam padaryti.
— Suimk tos „padlos“ kojas, matai kaip žvėriškai braižosi, man visą papilvę kaip akėčiomis nudrengė...
Atsitokėjęs benosis padarė ką lieptas.
— Perkūnėlis, vos galiu nulaikyti, tokia jėga nelaboji daužosi. Bet dėl gero užkandžio verta pasistengti. Ar nematai, kokios minkštos, raumeningos jos šlaunys, o pilvas — tikras riebalais apėjęs skanėstas. Ir kvapas koks, net širdį traukia...— uodė kruvinanosis ir gardžiuodamasis laižė praretėjusius ūsus.
— Užsidaryk, neviduriavęs neapgalvotais žodžiais. Ar tau kada teko matyti pliką ir riebų paukštį. Ar jis neserga kokia „kempine“ ar „aids“, ar nėra tik gudriai kieno nors mum pakištas pragaištingas masalas? Šiandien prisirysi, o rytoj kojas pakratysi... Ne, brolau, aš į savo pilvą tokio šlamšto nekimšiu. Man užtenka šilto vakarinio karvės pieno, aš savo gyvybe dėl tokio, atsiprašant, mėšlo nerizikuosiu... Neseniai snausdamas virtuvėj po kaminu girdėjau, kaip baisiai nusiminę keikėsi ir aimanavo nesusivaldę vyrai... Už abejotinus minutės malonumus aukoti gyvenimą?— ne to iš manęs, brolau, nesulauksi... Tu daryk kaip nori, aš tave perspėju ir už tavo padarytas nuodėmes neatsakau... Jeigu iš godumo pastipsi, aš tik pasijuoksiu...
— Negi tokių skriaudų ir kraujo patyręs šiaip sau imsiu ją ir paleisiu?
— Man atrodo — su ligotu gyvūnu yra pavojingas kiekvienas susilietimas. Ar nematei televizoriuje, kaip persirengia amerikonai išnešdami vokus su juodligės sporomis? Ne veltui žmonės sako — tokius dalykus reikia lenkti ne dėl baimės, o dėl smarvės... Ar tu kada normalų paukštį matei pliką? Net išsiritęs iš kiaušinio jau pūkelius turi, o čia — pati gryniausia giltinė...
— Tegu bus tavo teisybė, bet leisk man tai velnio išperai prieš paleidžiant nors dorai įkrėsti, kad žinotų kaip valdyti savo juodą ir klaikiai prasižiojančią ylą...
— Tą gali padaryti nors ir tuoj pat, tik nesusitepk nei kojų, nei rankų.
Varna jau buvo pavargusi, apibraižyta, pusiau prismaugta ir kai vienas katinas paleido jos kojas, nelabai besidraskė. Tada kruvinanosis jaunasis katinas, kiek turėdamas pykčio ir ypo, atsibėgėjo ir užpakaline koja taip kirto varnai per užpakalį, kad nežiūrint treniruotumo ir išsiugdyto atsparumo, jai keliose vietose įtrūko uodegikaulis, o pati kulversčiais nulėkė per keletą žingsnių.
— Tai smū — ū — ūgis, tartum būtum tikras bušido meistras... Kur tu ir išmoksti tokių katinams nežinomų dalykų?
— Juk kiaurus vakarus rodo, tai kartais, kai miegas neima, viena akim pasižiūriu...Dabar, pasinaudodamas tuo rodomu arsenalu, ir rėžtelėjau tai kūtvėlai... Gaila, kad negaliu apsiauti kaustyto bato... Tada jai per pražiotą snapą būtų išgaravusi visa šiluma...
— Na jau... Ir taip vargšei būsi sumaitojęs visą tarpkojį... Kertu lažybų, kol gyva, veislei nebetiks...
Švariai į rasotą žolę nusišluostę snukius ir letenas katinai per dilgėlyną nudūlino namo.