Kūrėjo dvasinė būsena, jos pagrindai

KŪRĖJO DVASINĖS BŪSENOS PAGRINDAI

    Kalbant apie literatūrą, svarbu akcentuoti ne tik kūrėją (autorių), bet ir suvokėją (adresatą, skaitytoją). Vieno ar kito teksto (mokslinio, grožinio ar net
buitinio) autorius yra individualybė, siekianti kalbinės raiškos priemonėmis ir
kitomis galimybėmis perteikti turinį, tai yra supažindinti skaitytoją (klausytoją)
su vienokia ar kitokia temos ar klausimo (problemos) versija.
    Pasak literatūrologų, literatūra – tai nėra visuotinai pripažinta ir nekintama (kūrinių) vertės visuma. Nekintama vertė neegzistuoja. Tai kas lemia literatūros išlikimą bei jos pripažinimą? Kokios yra literatūros gimimo šaknys? (Kas sudaro literatūros pagrindus?) Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikia suvokti, kad lite-
ratūra- tai reikšmingas ir kultūros, ir žmogaus dvasinės raidos fenomenas, susijęs su konkretybe ir duotybe, kadangi kūrėjas (autorius) kūrybiniame procese įveda, sutalpina žmogaus bei visuomenės gyvenimo (sąlygų, santykių, patirties, laimėjimų bei pralaimėjimų) kodus, pasitelkęs asmeninę duotybę.  Duotybė – tai ne prigimtinė dovana, o žmogaus paieškų rezultatas, sielos (arba išskirtinio vidinio „aš“) apraiška konkrečioje būtyje. Kūrėjas – tai davimo savybė, nesusijusi su egoistiniais ar naudos tikslais (nors gali būti ir tokių), kurią žmogus turi pasiekti ir ji yra subjekto viduje. Tai tarsi programinė įranga, kuri vienu ar kitu metu aktyvuojama, siekiant užpildyti atsiradusią tuštumą, nepasitenkinimą ar vidinį diskomfortą, kuriuos sukelia gan banali gyvenimo eiga. Kūrėjas (žmogus) – sudėtinga fizinė ir dvasinė būtybė, turinti altruistinį tikslą, - išreikšti tai, kas susikaupė širdyje, vienoje širdies kertelėje (viename konkrečiame jos taške), todėl kuriantysis jaučia vidinę būtinybę fiksuoti dvasines pajautas, kurios veržiasi į gėrio ir grožio pasaulį kaip į karalystę, sukuria savirealizacijos galimybę ir renkasi tobulumo (gėrio, grožio, šviesos) kryptį. Kūrėjas – tai davimo ir meilės jėga, vienybės su kitais jėga, paslėpta būtybėje, pasireiškianti materialaus pasaulio dvasingumo bei humanizmo sklaida, kurią turi kūrėjas ne tik atskleisti, bet su ja susivienyti pasireiškime, siekiant, jog toji davimo ir meilės jėga susivienytų būtent konkrečioje dvasingumo kryptyje ir valdytų  būtybę.
      Mes viską, tiek išorinę, tiek vidinę aplinką, suvokiame savo viduje, savo kūne, į kurį patenka įvairūs poveikiai, o juos fiksuoja mūsų pojūčiai ir smegenų veiklos pagrindais sieja su vaizdais, kuriuos vadiname realybe. (Materialaus suvokėjo pozicija). Smegenų veikla sudaro tikrovės suvokimo pagrindą, o būtybė įkūnija save žemiškaisiais (protingaisiais) norais: pavalgyti, pasitenkinti, valdyti, žinoti, išmokti, pajausti... Visi šie norai susiję su žmogaus būtimi pasaulyje, siekiant patenkinti konkrečius poreikius. Ieškome ką apsirengti, jeigu šalta, ieškome atsigerti, jeigu esame ištroškę, ieškome atsakymų į kasdieninius klausimus:
kodėl sergame, kodėl naikiname gamtos gėrybes, kodėl mirštame?  Tai yra konkrečios žemiškos ir žmogiškos klausimų kategorijos, siekiant daugeliui suvokiamo gerbūvio, paklūstant bendriesiems visuomenės gyvenimo dėsniams ir taisyklėms.  Be šių žemiškųjų norų, žmogus dar turi ir kitų poreikių: kultūrinių, kūrybinių, intelektualinių. Todėl žmogaus gyvenimas – nuolatinis ieškojimas, kai žmogaus dvasinė erdvė pripildoma teigiamos, globalios, bet kryptingos abstrakcijos, remiantis individualiomis savybėmis ir konkrečiais norais, siekiant aukščiausios realizacijos – gėrio, vedančio į šviesą, paremto pilnatve.
    Kasdienėje būtyje atsiranda ne tik ieškantys ir klystantys, bet ir taisantys klaidas. Žmonės, siekiantys patobulinti savo ir kitų realiuosius veiklos bei kūrybos rezultatus, susiduria ne tik su prieštaringa realia būtimi, bet ir su kita gyvenimo realybe – dvasiniu pasauliu. Ieškančio žmogaus tobulėjimo objektas – dvasinė savieška bei savišvieta, nenumaldomas šviesos – gėrio, tiesos, vidinio grožio – siekimas, kurį galima vadinti dvasine humanistine tolerancija, kai atsiribojama nuo materialiosios būties šlovinimo ir nuo materialiųjų (tik savęs tenkinimo) norų,  nukrypstama į sieloiešką, tai yra į vidinio dvasinio pasaulio tobulinimo sritį bei galimybes. Manau, jog šis aspektas sudaro kūrėjo dvasinės būsenos pagrindą, kuris remiasi širdies šviesos pajauta ir amžinais tobulėjimo kriterijais.
    Vadinasi, kūryba – tai žmogaus silpnybė ir stiprybė, skirtybė ir duotybė vienu metu, nes tai yra individuali materialaus ir dvasinio noro pilnatvės išraiška, pasitelkiant asmeninę duotybę (patirtį, nuomonę, požiūrį), raiškos būdą (kalbinį, vaizdinį, garsinį), remiantis paieškos rezultatų sąvadu bei išmone, vadovaujantis dvasinės pilnatvės pojūčiu ir sielos gelme. Kūrėjo – individo būties duotybė – tai ne tik materialūs pojūčiai, vaizdiniai, bet ir dvasinės realizacijos galimybė ir pajauta, kai davimo ir meilės vienybės jėga aktualizuojasi sielos gelmėse, valdydama dvasinę būtį ir pilnatvę, įkūnydama sieloieškos ir realizacijos esmę, o literatūra – tai individualus kelias, prasidedantis nuo materialios būties, siekiantis gilias dvasines pajautas, kurios remiasi dvasine humanistine tolerancija, suvokiant vienybės jėgą per kūrėjo sielos realizacinę gelmę.


                                                                    Irena Kepalienė