Senelis (3)

- Pone, šiandien manęs per plauką nenužudė kažkokie trys, ginkluoti vyrai, jie pasirode prie ežero... jie pagrobė mano merginą. – Bandė aiškinti vaikinukas, stengdamasis kiek įmanoma ilgiau nežiūrėti seniui į akis.
- Kas tu toks? – grubiai pertraukė jį senukas, pasikasydamas pasturgalį ir nudilgintą nosį.
Jis puikiausiai suprato, jog dabar šito žmogaus paleisti nebegalės, turės vestis jį kartu į savo lūšnelę, o paaiškėjus blogiausiam – nužudyti. Reikės, kaip nors paaiškinti saviškiams, nes tie tikrai nustebs išvydę bespalvį. Šiuo metu juos labai sunku  atskirti. Agresyviai nusiteikusių per dažnai čionai užklysta, o štai geros širdies, bespalvių, senelis nebuvo sutikęs nuo antrojo pasaulinio karo laikų.
- Aš, Marijus pone, - jaunuolis nušvito, pribėgęs ištiesė savo smulkią, kūdą plaštaką. - Mes su mergina keliavome į Platelius, kaip žinia normaliausią, ežeringą vietovę vakarų Lietuvoje...
Senelis paspaudė jaunuolio ranką, dideliom akim peržvelgdamas ošiantį mišką. Blogiečiai artėja, senukas tai juto.
- Nuo Švindalio ežero atėjai? – visai rišliai paklausė jis, savo trumpu smiliumi rodydamas į pietus, kur turėtų būti ežeras.
- Pietuose, pone, kiek žinau nėra ežerų, visi žematijos nacionalinio parko ežeriukai liko už mūsu, šiaurėje.
- A taip, - vožė sau per galvą nykštukas, - jau ta mano susenusi makaulė... Akležeris, Akležerio ežeras.
- Tikslaus pavadinimo nežinau, tai mažas ežeriukas visai šalia didžiųjų, be to jis labai išilęs, visai kaip šilta arbata. Kai visa tai nurims ir tie grobikai bus sugauti, būtinai grįšiu išsimdaudyt, - išsišiepė Marijus visiškai nesijaudindamas, jog  banditai gali būti čia pat
-  Jie artėja, tikėkimės mūsu dar nemato, jeigu paskubėsime po septynių minučių turėtume pasiekti mano trobelę, - tarė  seneliukas.

O skubėti tikrai reikėjo

- Ak, pone didžiai dėkoju jums, kad priimsite mane į savo namus, mažai tokių dorų žmonių šiais laikais, tikrai mažai.

Ir jie patraukė į miško gelmę, seneliuko trobelės link

- Neatsilik vaike, burbtelėjo senis, per dilgėlynus  atlekiančiam Marijui, jo kūdos rankos, ištysęs veidas ir pajuodę paakiai darė jį panašų į zombį.
- Taigi, kaip sakiau radome gerą, mažą, šiltą ežeriuką. Mes maudėmės, ilsėjomės žodžiu linksmai leidome laiką, kai staiga  iš krūmynų išlindo jie... tie ginkluoti vyrukai, tikriausiai brakonieriai ar kažkas tokio, bet atrodė kraupiai. Tuo metu kai Gintę, mano merginą, sugavo aš dar buvau ežere. Išvydęs, jog vienas iš vyriškiu šoką į vandenį, vos nepridėjau į kelnes, bet laiku susiprotjęs ėmiau plaukti, kad kuo greičiau pasiekčiau kitą krantą. Augalotas vyriškis plaukė geriau už mane, jis sučiupo mane už trumpikių, pradėjo tempti į save, trumpikės plyšo tada aš spyriau jam į nosį, aišku gerokai gurkštelėjau vandens, galima sakyti tik Dievo ranka man suteikė jėgu plaukti toliau.
Jaunuolis visa tai pasakojo vos atgaudamas kvapą, bekalbant jam iš burnos veržėsi seilės. Bet atrodė jis - nebenutils,  vis varė ir varė savo.

Senučiukas skubiu žingsniu brovėsi pro krūmynus, maži, jau senai nebemadingi kedukai traiškė viską, kas pasitakė: šakas, grybus, skruzdžių lizdus. Marijus strikčiodamas per dilgėles stengėsi neatsilikti nuo savo vedlio, bet vos pasivijęs, užsikalbėdavo taip, kad nejučiom atsidurdavo gerais aštuoniais metrais jam už nugaros.

- Ajajai, vėl šakalys į padą įlindo, - nuo skausmo įsiviepė vaikinas.

- Kitų batų neturiu, saugok kojas, - griežtai įsakė barzdočius trumpam sustojęs išsiimti pypkės ir degtukų.
„Ir gerai“- pagalvojo Marijus, - „sunku įsivaizduoti  kaip mano koja tilptų į tokį mažą batuką“

Keisčiausia tai, kad dektukų dėžutė buvo tuščia, bet senukas įkišęs suglaustus smilių ir nykštį vidun vis vien kažką paėmė. Juk paimti jis nieko negalėjo, nes nieko ten ir nebuvo. Tada palei dektukų dėžutės šoną perbraukęs orą, trumputes rankos ataugėles prikišo virš pypkės galvutės ir Marijus neteko žado,  kai sukrautos šiukšlės pypkės viduje užsidegė.

- Kaip jūs tai padarėte, kaip jūs iš  oro įžiebete ugnį? - išsprogdino akis vaikinas.
- Tęsk toliau, - lyg  niekur nieko paprašė senukas, įtraukdamas dūmą į plaučius.
Gaila buvo ne senelio, bet jo mažų plaučių, kurie turėjo kęsti tokį mėšlą.

- Tada aš ėmiau plaukti, kiek tik smarvės teturėjau, - tęsė Marijus, tarytum užmiršęs vos prieš kelias sekundes įvykusį stebuklą. - Pakankamai nutolęs išlipau kitame krante, tada atsigręžiau ir pastebėjau, jog vyriškis mojuoja mano trumpikėmis ir šaukia: „Grįžk arba tavo boba mirs, prisiekiu pats išimsiu jos smegenis, plaučius ir širdį“ Tada aš pašaipiai jam atkirtau: „Čia ne mano merga seni, ji skolinta. “ Ir pasileidau bėgti kiek tik nešė kojos, cha cha. Neužilgo išvydau jus. Ir vis negaliu atsistebėti, koks jūs geras žmogus.
- Į bėda patekusį visada priglaudžiu, tik nežinau kaip maniškiai tave priims.
- Tai jūs gyvenate ne vienas?
- Ne
- Tie jūsiškiai tokie patys kaip ir jūs? Na... turiu omenį tokie patys geraširdžiai, lazdomis ginkluoti nykštukai?
Senukas  žvilgtelėjo į Marijų, kuris  šiek tiek susigėdęs greitai nuleido akis į žemę. „Gėdijasi“ pagalvojo senukas ir išpūtė pilkus dūmus jaunuoliui į veidą. „Pažastų kvapas“ pažino dvoką Marijus ir vos neįpuolė į pušį. Bet labai pasigailėjo pakėlęs galvą. Senis pakreipęs apžėlusią galvą žiūrėjo į jį. Dideli akių obuoliai šlykščiai sukinėdamiesi tyrinėjo vaikino akis. Na jau šią nakti jis tikrai nebeužmigs
- Taip jie panašūs į mane, bet ne visi tokie draugiški, ypač bespalviams, mes jus taip vadiname. Bespalviai.
Aaaa! Aišku,  - užrekė vaikinukas ant viso miško tarytum užmiršes, jog  priešai jau mina ant kulnų
- Valdyk balsą, vaike, - pagrumojo pirštu nykštukas ir vėl išpūtė pilkus dūmus į Marijų. - Ir kodėl tu sakai, ginkluoti lazdomis?
- Na, kad jūs su lazda pone, pasakysiu tiesiai šviesiai, jeigu būčiau norėjęs be didelių pastangų tą pagalį būčiau atėmęs iš jūsų rankų.
Senukas dantimis sukando pypkės galiuką, iš kelnių kišenės išsiemęs kirvuką apžiūrėjo jį. Ir tik tada užmarštuolis prisiminė kame čia reikalas.

Pro apsiniaukusį dangų išsiveržė saulės spinduliukai. Retėjančios pušaitės vis labiau ir labiau leido mėgautis vidurvasario šiluma.

Medžiai prasiskyrė ir Marijus su seneliu išėjo į laukymę, kurioje tarp minkštučio samanų kilimo augo rugiagelės, o virš jų skraidė drūgeliai.
- Na štai ir mano trobelė, tarė nykštukas rodydamas į miško aikštelę, kurioje jokios trobelės nesimatė. 
- Kuri, ar šita landa? – paklausė Marijus rodydamas pirštu į mažą tarpelį pušyje. Net galva į ją sunkiai tilptų. 
„Nenuostabu tikriausiai pats barzdyla vos  sutelpa, nebent savo burtais sugebės išplėsti tą angą“.
- Ne, ne ta landa į kurią rodai, - nusikosejo senukas ir vėl atsisukęs į Marijų išpūtė dūmus jam veidan. Specialiai tai daro, ot niekšas.
Staiga Marijui pradėjo suktis galva, „aprūkė mane senelis“ pagalvojo jis ir susverdėjęs pargriuvo į samanas. Bandė stotis ir savo nuostabai išvydo priešais  stovinčią skylėtą, bet nelabai ryškią trobelę, iš kurios sklido baisus pensininko kvapas.
- Trobelė! Aš matau ją, matau, cha cha! - Vaikiškai krykštavo jaunuolis. Jam buvo sunku tuo patikėti.

Senis iškėlė savo kirvuką ir paklausė:
- Prieš tai, šį ginklą palaikiai lazda, o ką dabar matai?
- Metalinė viršūnė? Kirvis?  Kaip visą tai suprasti?
Tada nykštukas atidarė dektukų dėžutė, ji buvo pilna storų dektukų mėlynomis galvutėmis. Pats senelis atrodė nebetoks baisus, akys mažiau įsprogusios ir nosis nebe tokia didelė. Kol Marijus bandė visa tai suvokti, senis instinktyviai prišokęs prie vaikinuko dar kartelį išpūtė į jį savo pilkąjį  plaučių turinį.
Vaikiną pradėjo pykinti, užtat trobelė akivaizdžiai vis ryškėjo ir ryškėjo, o senelio akys bei nosis - mažėjo ir mažėjo.
- Kaip visa tai suprasti, paaiškinkite man pone? - apsvaigusiu balsų  vėbliano Marijus.
Jis susiemė už galvos, norėjo dar kažką  pasakyti, bet nespėjo, papt ir atsijungė.
- Argi niekas tavęs neperspėjo, kad pavojinga  su pypkučių seneliu susidėti che che, - pagiežiškai sumekeno nykšukas.  - Neškite jį vidun kol nepasirodė kiti bespalviai. Jie bus čia už kelių minučių.
Tada iš trobelės išlekė  virtuvinis peilis, virvė ir senoviška šakė. Virvė pati savaime suraizgė Marijų, šakė palindusi po vaikinu pakėlė jį, o peilis sklandė šalia, taip ir kėsindamasis  susmigti jaunuoliui į kaklą.