Vienkiemyje

Saulė
atšipusius dantis
gelanda
ir lyg vagilė
į vyrų pirtį lenda,
o mes, jauni vyrai,
vienkiemyje
vanojam, mušam
savo kailinius,
ir milijoną kartų
į ledinį vandenį
lendam
ir liekam nuogi,
kaip obuoliai kartūs.

Nuo įkaitusių
pečių, nugarų
kyla tirštas garas,
rodos į sniego pusnį 
išlėktų
ir Indijos jogas.
Vyrai klega,
lyg žąsinai
ant laktų
ir pro tirštus garus
vyrai įraudusiais
savo įrankiais
džiaugiasi.

O ryto spinduliai
šilti ir jaukūs,
neleidžia ir saulei
į jų akis
įsižiūrėti.
Vyrai,
kaip jaučiai baubia,
ir sugrįžta
jų barniai,
paklydėlės
rietenos
ir saulė,
kaip vabaliukas
susiriečia.

Vyrų ausys,
kaip beržo tošis raitosi,
kur tokios košės,
jeigu ne pirtyje gausi,
ir ledinis vanduo
nepadeda,
ir saulei,
nėra kada galvot
apie amžinybę,
ir jai, prieš akis svyla
vyrų delnai, antakiai
ir padai.

Šiluma
kaulų nelaužo,
o saulė
švaresniais,
tyresniais
padaro,
o moterys,
prisigėrusios,
lyg bitės nektaro,
visas,
vyrų nuodėmes ravi,
ir suminga,
atlikusios
visus sunkius
savo darbus
iš piktžolių daržo.

O saulė,
lenda pro duris, langus
ir nusirengti
pamiršta,
o vienam
ir į šlaunis įsikimba,
ir traškėdama
lyg žarija ištirpsta.
Kelias siauras, platus
visose srityse
vienkiemyje
ir po žaliais vyrų
vantų maršais.