Senelis (2)

Kaip seniai barzdyla nejautė tokios paniškos baimės. Prie usūrinių šunų jis buvo pripratęs, bet prie greitai bėgančio, nuogo vyriškio - ne.  Tai buvo nenumatyta. Staiga, lyg mažas sklerotiškas kamštis atsikimšo senuko galvoje ir jis prisiminė rankoje laikąs kirvį. Ne, tas ginklas šiuo metu bejėgis, nuogaliui kirvukas gali būti nė motais, jis tikriausiai  turi kitų, kur kas piktdžiugiškesnių kėslų.

Žmogiukas nemėgo lakstyti. Labai greit netekdavo kvapo, ir  trumpas  kojeles greit pakirsdavo. Žinoma, jis galėjo sustoti, bet vidinis balsas jam šaukte šaukė,  –  „bėk, slunkiau, kiek įmanydamas, bėk! “

Iki  jo būveinės  buvo likę visai nedaug,  kai  primynęs savo barzdoz galiuką, senelis kniubščias krito į tamsų dilgelyną. Kirvio nepaleido, tik dar tvirčiau suspaudė rankoje. Nepažystamasis visai čia pat. Senukas girdėjo jo alsavimą, vis artėjančius žingsnius. Keltis ir mauti kuo toliau, jau buvo per vėlu, jis pasiruošė gintis. Nuogasis vaikinukas pribėgo prie pat trumpakojo žmogelio, kuris mosikuodamas kirvių šaukė:
- Eikeruoo, eikeruoo  rrrr!
- Po... pone? – prakalbo jaunuolis drebančiu balsu.
Nepažystamasis atrodė išsigandęs ne ką mažiau už senuką. Vaikino juodi it anlgis plaukai buvo sušlapę, galiukai beveik ilindę į akis. Bet  labiausiai, jis išsigando to vaizdo, kurį pamatė geriau įsižiūrėjęs į dilgelėse gulintį žmogelį.
Iš  plaukų gniužulų kyšojo didelė, kaip kumštis nosis, o iš akiduobių tarytum rudeniniai obuoliai buvo iššokusios akys. Daugiau veido bruožų, per tokią tankmę nebuvo įmanoma pamatyti. Šito visiškai pakako, norint berniuką traumuoti visam laikui. Savo gyvenime vaikis buvo matęs visokiausių žmonių, bet šitokių kaip jis, dar neteko.

-  Žudyk, jei nori, bet į mirti keliausi kartu su manim! – atsikrenkštęs, šiaip ne taip išstenėjo  Nykštukas.
Baisus tvaikas iš burnos privertė berniuką užsidengti rankomis nosį. Senelis nebuvo jau toks blogas, kaip iš pradžių pasirodė, jo akyse spindėjo šiek tiek pajuodavę gėrio krislai.
- Ne pone, aš jūsų tikrai nesiruošiu žudyti. Po galais, kaip gerai, kad jus radau. Nepažystamasis norėjo padėti seneliukui atsistoti, bet šis užsimodamas kirviu nubaidė berniuką, pastarasis vos nenugriuvo į dilgėles. Vaikino rankos virpėjo, o liūdnuose akyse atsispindėjo sumaištis.

-  Pone, nežinau iš kokio jūs urvo ir kiek metų nematėte žmogaus, bet šiuo metu, man tikrai praverstų pagalba. Gal turite bet kokių rūbų, gal... gal kokią saugią vie.. vie... telę žinote, - sumikčiojo jaunuolis. - Labai prašau pagelbėti, jūs vienintelė gyva ir galinti padėti esybė, kūrią sutikau šiame miške, svarbiausia, kad žmogus, o ne banditas. Iš jūsų akių matau, jūs nesate blogas.
Vaikinas laikėsi atokiau nuo barzdylos, jo nuogos kojos iki kelėnų skendėjo panirusios dilgelių jūroje. Jis tik iš mandagumo šį senučiuką pavadino žmogumi, nors iš tikro, neturėjo žalio supratimo kas tai per bėsas.

Senelis nelabai suprato ką kalba tas nuogas vyriškis, aišku buvo viena - jis puikiausiai galėjo apsimetinėti. Garantuoti, kad jis blogas, taip pat negalėjo.

Senelis atsistojo, nusimovė savo keliuose vietose plyštelėjusius, velnias žino iš kokios medžiagos pasiūtus marškinėlius ir mestelėjo vyrukui. Šis  padėkojęs, užsijuosė dveselena atsiduodantį skarmalą ant labiausai į akis krentančios kūno vietos.



Senuko kaži kiek metų neplautos ausys, jautriai reagavo į tolimą, vos girdimą, nuo ežero pusės sklindanį skambesį. Iš tos pusės atbėgo jaunuolis. Garsas buvo tylus, bet nykštukui labai gerai žinomas. Kaip seniai to garso jis negirdėjo. To užtaisomų ginklų skambėsio...