Likimo ženklai

Tėvas užsimetęs
tirštą rūko skraistę -
naktimis
dalgius plaka.
O saulė kelia
rankas, kojas
ir smakrą
ir išsiskleidžia,
kaip rožė
virš tėvo raisto,
ir debesys -
rūko pieną laka,
ir mėnuo
lyg iš patrankos -
puola į ataką.

O saulė,
jau buvo -
patekėti,
ištekėti pasiruošusi,
bet pripuola
ir prigula,
šalia tėvo,
ant šviežio šieno.
Likimo ženklai -
primena piktą žmoną
ir šaltą žiemą,
ir tėvo mintys,
kaip žalčiai rangos
ir tėvo mintys,
kaip Valdemaras Kukulas
į karstą, į urną,
ir ugnies
įraudusios rožės
į burnas.

O tėvo žemė -
šienu, šiaudais aplipus,
ir tėvo mintys
lyg musytės -
po žvaigždžių
voratinkliais sukas.
Sukas Grįžulo Ratai,
o debesys
lyg šunys -
rūko pieną laka,
ir žvanga
tėvo kišenėse
dangaus raktai,
ir skyla -
ežerų ir upių veidrodžiai,
ir sulipa
į ąžuolinius luotus -
žmonių siluetai -
bevardžiai,
beveidžiai.

O tėvas
ir danguję
dalgius plaka
ir laiko,
prieš akis pasistatęs -
žemės melsvą veidrodį,
o danguje - Viltis ir Meilė -
laiko pasistačiusios -
po išminties plakatą.
Ir šalia,
toks spalvotas,
dramblotas
Valdemaro Kukulo Likimas -
ir kelios
miršančios žvaigžutės
lyg pelytės -
laikui - Katinui.