Stebuklingi daiktai.

Kartą gyveno gražioje šalyje mergaitė Marija su savo šeima. Ji dar turėjo sergančią senelę, kuri gyvena kartu.
Vieną dieną mergaitė bevaikštinėdama po soda pamatė, neįprasto grožio varpeli, žvakę ir žiedą. Ją taip pakerėjo tų daiktų spindėjimas, kad ji juos pasiėmė kartu su savimi. Ji nubėgo pas savo mylimą senelę.
-Močiute ar gali man pasakyti, kas yra grožis? -paklausė Marija. Močiutė kuri laiką tylėjo ir po valandėlės prabilo: -Nežinau kas yra grožis? Tik žinau kas yra draugystė. Atmink vaikeli, grožis lydi visur. Mergaitė matydama, kad močiutė atsiduso. Ji paprašė: –Močiute ar gali man papasakoti, kokią nors pasaką? - paklausė mergaitė. Taip atsakė senolė. Senolė pasakoja:
-Kai dar buvau vaikas, išgirdau iš savo senelės lupų gražią, bet kartu stebuklinga pasaką. Stebuklinga tuo, kad ji yra legenda apsisupusi magijos, burtais ir nuotykiais. Klausykis įdėmiai. Buvo graži ir linksma šalis, kurioje gyveno daug nuostabių žmonių širdys. Ilgai žmonės dalinosi savo vergais ir džiaugsmais, vieniems kitiems padėdavo, kol neatslinko į jų širdis juoda tuštuma.  Bet vieną kartą, atkeliavo mergaitė į juodą tamsią šalį pamačiusi, kaip ji atrodo nusiminė ir paklausė savęs garsiai: kodėl, ta šalis juoda, kaip naktis? Kaip tik ėjo pro šalį to kaimo senolis ir sako: aš girdėjau ką jus sakėte panele. Aš nežinau kas ten taip yra? Gal todėl kad žmonių širdyse yra daug pykčio ir pagiežos? Girdėjau norėdami sužinoti turime nukeliauti į kitą šalį, ten gyvena išminčius žmogus tik jis gali pasakyti, kaip išvaduoti miestą nuo nakties. Mergaitė ir senukas susiruošė keliauti į kitą šalį, pas išmintingąjį Išminčių. Keliauja po tamsias girias, lygumas ir jūras. Kol atkeliavo pas Išminčių. Išminčius pamatęs mergaitę ir senolį pakvietė vidun ir jų paklausė kas jus atpūtė į tolimą kelią? Mergaitė sako: Mane atvedė noras padėti kitiems. Noriu jūsų paklausti kaip galima išgelbėti miestą nuo tamsios nakties? Ten jau nebėra šviesos ir saulės, tik juoda naktis. Išminčius galvoja ir pasakė: keliaukite į tolimą šalį kol rasite tris stebuklinguosius daiktus: žvakę, varpelį ir žiedą. Tik jie gali parodyti atsakymą. Tie daiktai yra saugojami jų galia gali padaryti viską. Tik atminkite jie negali patekti į blogas rankas. Nes apie juos sklinda kalbos ir jų galios. Juos saugo stiprūs vyrai ir viena mergina. Išminčius papasakojo kur keliauti, kokie pavojai jų tyko kelyje. Atsisveikino su išminčiumi ir keliauja toliau. Bekeliaudami per pievas ir lygumas mergaitė pamatė pilką miestelį, sustojo pailsėti. Pailsėjusi su senuku ruošiasi keliauti toliau, keliaudami per miestelį, sustabdė juos jauna mergina su pilkais drabužiais. Klausia jų: kur keliaujate mergaite su seneliuku? Marija ir senelis atsakė:
-Ieškome trijų paslaptingų daiktų: varpelio, žvakės ir žiedo. Mergina atsiduso ir sako:
-Kelias tolimas teks jums keliauti, per daug miestelių, tik paskutiniame rasite. Saugokite tuos daiktus. Jie  padėkojo ir atsisveikino su mergina. Ir iškeliavo toliau, abudu keliavo daug dienų kol atėjo į paskutinė miestelį. Miestelis toks gražus, visomis spalvomis žydi gėlės, krūmai, medžiai. Besidairydami po apylinkes pamatė saugotoją. Marija ir senukas šaukia: -Atsiprašau ar jūs esate sargybinė?! Sargybinė išgirdusi klausimą atsisuko ir sako: Kas jūs esate? Marija sako: -Aš esu Marija man reikia padėti kitiems žmonėms, kad mūsų miestelyje būtų taika. Saugotoja pasakė: -Tie paslaptingi daiktai, gali pražudyti ar išgelbėti. Saugotoja nuvedė juos į kambariuką kuriame buvo tie daiktai. Imkite juos, bet atminkite stebuklas įvyks, tik panorėjus labai ir saugokite juos nuo blogio. Jie padėkojo saugotojai ir iškeliavo atgal. Bekeliaudami per tuos miestelius į savo gimtą šalį. Įvyksta stebuklas varpelis, žiedas ir žvakė suspindo, kaip kokie deimantai. Mergina sustojo ir ištraukė juos iš krepšio. Jos rankose tie daiktai sujudėjo ir ji paleido. Varpelis, žiedas ir žvakė susijungė į vieną tašką juos jie sužavėjo savo spindėjimu prabilo. Mes galime padėti. Bet atminkite jūsų turi būti tyros sielos. Pamatė tie daiktai kokios jų geros širdys, išgelbėjo visą pasaulį nuo juodos tuštumos. po to įvykio varpelis, žiedas ir žvakė pradingo. Legenda byloja išnykstant jiems, jie pasakė: jie atsiras tada kai reikės išgelbėtį pasaulį nuo dar vienos  pražūties. Nežinau ar tai tiesa, ar legenda? Močiutė po pasakos, užmigo. Mergaitė paliko tuos stebuklingus daiktus kambaryje. Ir ji nuėjo į savo kambarį, miegoti. Mergaitė nuėjusi miegoti, galvoja: Kai žmogų aplanko pyktis, pavydas, tada tampa širdyse tuščia. Kai žmonės jaučia vieniems kitiems meilę, rūpestį, tada pasalis, tampa šviesesnis.