Du angelai ir piemuo

Ant bedugnės krašto sėdėjo du angelai
Piemuo, vos gyvas priėjęs paklausė
Kur gi jūsų sparnai?

Ne angelai mes – paklydusios sielos
Vos girdint atsakė užmerkę akis.
Prisėdo šalia piemenėlis
Basas, sena drobule
Dalinos po lygiai kiekvienas
Duonos sausos kriaukšlele.

Rymojo visi lyg nebūtų
Nei vėjo, lietaus ar miškų
Kaip rieduliai per amžius dulkėję
Žemėn žiūrėjo aklu žvilgsniu.

Ilgai dar nebyliai tylėjo
Gal šimtą ilgų valandų
Kol angelai užliūliavo
Virpančių stygų smuiku:

Paukštis narve nebegieda
Kaip ir pavargęs žmogus
Suteiki sparnus savo sielai
Sulaužyki narvo vartus

Keliavo piemuo ir galvojo
Kada gi laisvas žmogus?
Avelę vieną turėdams žavėjos
Koks žydras šiandien dangus.