Rudenio klojimai

Kas neranda kelio -
klysta -
sugrįžti įmanoma.
Kelia girtą galvą
žurnalistas.
- Kam košytės -
grikių, manų?
Ir moja
dideliais sparnais
už lango -
Tomas Manas.
Tušti rudenio klojimai.
Žurnalistas -
griebia vairą, dalgį
ir nieko neišmano...

Tomas Manas -
krapštos plikę.
Vaikai, tėvai -
šienauja.
Sulytos šieno kaugės.
Žurnalistas
pusto dalgį,
ragauja pieną, košę.
Bando pajuokauti
ir pina vainikus -
iš rugių, kviečių varpų.
Iš laikraštinių žodžių -
šmaikštų posakį
supynęs.
- O kur supynės?

Vaišina svečius, girdo -
močiutė nukaršus,
visa, ligi ausų
į Praeitį nugrimzdus.
Prikreiktos
šiaudų ir šieno grindys.
Ir į močiutės širdį,
mokytų vyrų žodžiai,
kaip dalgiai aštrūs.

Mama pakelia
sunkia rykštę
ir nukrato
lyg nuo medžių liūdesį,
ir žiūri mėlynom akim
kiekvieną rytą.
Skruostais
ašaros ritas.
Dangumi -
žaibų kamuoliai
nusirito.
Močiutė pasvyra -
liepsnoja rudenio klojimai
ir rudeninėj šalnoj -
pražysta galvos vyrų.

Senoji -
mirtimi vaduojas,
o žurnalistai -
maukia alų drumstą.
Suakmenėja grumstai,
į akis, nosis -
smalkės, dūmai, dujos...

Senoji
puolus į paniką -
prisvilo košytė -
grikių, manų.
Senoji
gali apakti.
Bet prasimuša fontanai,
iš po žemių  - tikro Tomo Mano,
ir didelių rašytojų galia -
lyg okeanas
iš to vienišo lauko
į močiutės naktį.
Žvirbliai
lyg puodai čirškia.
Ir dulkinais vieškeliais
nusiridena -
žvaigždžių sagtys.