Laiko atspaudas

Lietus -
ramybės nebeduoda
ir įsilieja
į puslapius -
Laiko atspaudus
neprirašytus,
o debesys
lyg vyrai vienmarškiniai -
tampo rūko melsvą šydą.
Lietus perstoja
ir saulė - nugaras merkia.

O saulės ir mėnuliai -
vidurkelyje nesustoja -
pasipila nelaimės,
barniai, darganos
ir užpuola kaimus varnos,
užpuola
ir mane varganą,
ir kapoja, lesa
tarsi stuobrį.

Pasiilgau -
srūvančio nektaro.
Rugštynių lapų viralo.
Rūko, geria vyrai,
o ruduo tramdo -
namus, medžius
tarsi žandaras.

Slidžia, gličia žeme -
kombainai, traktoriai
tarsi vikšrai ropoja
ir grįžta iš laukų -
linų rovėjos.
Įkaista skruostai,
užverda puodai,
šniokščia ugnis
ir kaip šuva -
staugia vėjas,
prisiminęs grakščias
tavo kojas.

Nukrito
lapų svastikos
ir išdulkėjo
į purvinus miestus -
studentai smagūs.
Ilgai mąstau -
ranka parėmęs smakrą
ir susišlavęs
visas mintis
nuo stalų,
kaip riešutus,
legendas savąsias,
svetimąsias.

Mintis
suguldau
kaip vaikus,
kaip Laiko atspaudus -
į naujus puslapius -
neprirašytus
ir tiesias mintys,
kaip auksinės smilgos
į dangų.
Ir bunda -
triukšmingas,
nerūpestingas rytas.
Vaizdai ir paveikslai
iš senų, naujų knygų
ir ne paskutinį kartą -
mano kaimo žmonės -
mane aplanko.