Prabėgę metai

Mums buvo -
šešiolika, aštuoniolika -
menu - į tėvų namus
tave lydėjau.
Užlūžtančia banga
Laikas bėgo
ir kažkas - ąžuolus, liepas
ir mūsų beržus išpjovė -
vien stuobriai,
tušti aviliai -
kur kadaise
stovėjome,
liūdėjome...

Ėjom
tėvų takais,
keliais apžėlusiais,
o prabėgę metai
tryško šaltiniais -
bridom per tankią žolę.
Pūtė pietiniai,
šiauriniai vėjai
ir mes,
pasistatę palapines -
beviltiškai,
karštligiškai
liūdėjom.

Prabėgo metai.
Buvo lengva, skaidru -
išvydus motinos skarą,
javų, miškų dvasią.
Prabėgo metai,
o aš, norėjau būti draugu
ir suktis
aplink apsvaigusią
tavo galvą
kaip aras.

Sugrįžo
prabėgę metai.
Sugrįžo
moterys puošnios -
didelės, spindinčios,
įraudusios
kaip saulėgrąžų puokštės,
o pakelėse
beržai, ąžuolai ošė
ir nardė -
aukso žuvys upokšnyje.

O sustojus -
po svetimom liepom -
išgirstam
jūros bangas ošiančias,
o valtys -
kažkur dingusios
ir mes, į beprasmiškus
ginčus -
nenorime veltis
ir į apleistą
tėvų gimtinę keltis.

O kur, kadaise
liūdėjome, stovėjome -
želia kelmai
Laiko nuzulinti.
Sapnuojam
šiaurės vėjus
tuščioje alejoje
rikiuojas,
prieš akis,
išvargusias akis -
lėtos, beviltiškos ugnys
žaibų ir likimų -
kreivi nuliai.