Pamoka

Atsibundu nuo keisto ūžesio, barbeninimo. Vis dar krapštydamas akis imu atpažinti, kas tai per garsas. Nuostabus garsas, keliantis man džiaugsmą. Vėl lyja.... Vėl lyja! Atsikėlęs iš lovos tingiai maunuos šortus, žiovauju. Rąžydamasis einu prie lango. Stebiu kaip lietaus lašai tupia ant stiklo, lenktyniaudami mėgina pasiekti lango apačią. Jau matau favoritą… Vos jam pasiekus lango rėmą atidarau langą. Mane iškart  pasitinka lietus ir vėjas. Sutikimas šaltokas, kelia šiurpuliukus, bet aš nenoriu trauktis. Noriu pajusti viską, ką Gamta man siūlo.
  Nei nepajuntu kaip perkeliu vis dar bundantį kūną per palangę ir mano basos kojos paliečia šlapią žolę. Gera. Užsimerkiu, kelias akimirkas mėgaujuos mane prausiančiais lašais. Vėl atsimerkęs žengiu pirmyn. Priekyje didelė pieva. Vaikštau po ją. Mane stumteli vėjas.
- Atstok, aš pernelyg apsnūdęs žaisti. – sakau jam
  Jaučiu kaip mano žodžių įžeista Gamta ima triukšmauti. Girdžiu nepasitenkinimo kupiną medžių ošimą, Lietus iš malonaus dušo tampa griaunančia vandens siena. Vėjas ima čaižyti mano kūną lyg rimbas. Išsigandęs žengiu atgal, bet jie neleidžia man pabėgti. Aš juos įžeidžiau. Man žengus dar vieną žingsnį atgal vėjas trenkia man į nugarą. Susigūžiu, bet jis nesiliauja trankyti iš visų pusių. Lietus spaudžia mane prie žemės, mėgina pasiekti ir užlieti kiekvieną mano kūno gabalėlį. Pro vandens sieną vos matau langą, per kurį iššokau į lauką. Mėginu bėgti link jo, bet suklumpu, pastumtas įtūžusio vėjo. Pajutęs mano silpnumą lietus ima dar stipriau spausti mane prie žemės. Jaučiu, kaip mane apleidžia jėgos. Nebenoriu stotis, nenoriu bėgti. Visą kūną skauda nuo lietaus ir vėjo puolimų.
- Užteks, laimėjai, - mėginu perrėkti audros šniokštimą, bet vėjas tuojau pat mane užčiaupia. – Tu galingesnis – šnabždu taip tyliai, kad girdi tik žolė. – Aš pamiršau nuolankumą tau, Gamta. Daugiau nebe pamiršiu. Niekada....
  Jaučiu, jog tuoj prarasiu sąmonę. Kūną apleidžia paskutinės jėgos. Akys merkiasi, viską užlieja tamsa...
  Atmerkiu akis ir jas iškart nuprausia švelnūs mažyčiai lašeliai. Lyja, bet vos vos. Toks mielas, lyg vaikiškas lietutis. Mane paliečia vėjas. Susigūžiu, tikėdamasis botago kirčio, bet pajuntu tik glostymą. Kuklų, nedrąsų, bet neabejotinai rūpestingą. Jis man atleido... Ne tik jis, jie visi. Lėtai atsisėdu. Kūną vis dar maudžia, bet jau daug silpniau. Šis skausmas neleis man pamiršti pamokos. Atsistoju, pavaikštau po žolę. Pasimėgauju rasa, vėjelio glamonėmis. Lašai mano kūną paliečia vis rečiau, danguje pasirodo pirmieji saulės ženklai. Atrodo, lyg saulė nusiklotų debesis ir keltusi iš lovos. Vėjas mane stumteli į lango pusę.
- Tu teisus, man jau laikas eiti, – tariu jam su šypsena.
  Priėjęs prie lango, dar kartą nužvelgiu dangų ir pievą. Debesys traukia savais keliais, saulė rąžosi ir užima savo vietą danguje. Žolė mėgaujasi patirtomis maudynėmis. Atrodo, net girdžiu kaip geria gyvybės eliksyrą. Pasirėmęs rankomis strikteliu ir perkeliu save į kambarį. Jau po sekundės to gailiuos. Šortai gamina man po kojomis mažą ežeriuką. Parketui mišios.... Paskutinį kartą pažvelgęs į lauką nusišypsau pasauliui ir atsikratęs permirkusių šortų einu gelbėti parketo.