Kitapus stiklo

Švelnius žodžius lyg vėrinį užkabinai ant kaklo. Paskui juo smaugei, kol paraudusios nuo ašarų akys, ilgai liepsnojusios tau meile užgeso, o lūpos sustingo betardamos paskutinį "kodėl..", lyg siųsdamos bučinį..deja, jau iš už stiklo.

***

Kai atsibudau, visi miegojo. Jų sustingę kūnai pamiršo grįžti namo ir tiesiog snūduriavo troleibusuose, parkuose ant suoliukų bei šaligatvių. Miestas pamiršo skubėti. tik tą vieną akimirką jis buvo atviras su manimi ir nekeitė veido - įvairiaspalvė gatvių, aikščių minia sustingo lyg dažai paletėje. Aš vaikščiojau tarp jų, stebėjau veidus.. Išraiškų kaleidoskopas, tarytum žurnalą vartyčiau.. Dvelktelėjo šaltis, oda pašiurpo. Tik mano vienintelės, kiti lyg statulos nejuto nieko. Šaltis buvo švelnus kaip ir tyla. Pirštų galais lytėjau žmonių skruostus, rankas, glosčiau rausvą odą, tačiau nejutau nieko.. tarytum lėlės. Oras buvo tirštas.. keistai tirštas, nesigirdėjo lapų šlamesio man užmynus, ar stiklo cypimo perbraukus metaline sagtimi.. Atrodo, kad viskas čia išskyrus mane yra dirbtina, net oras.. Priėjau prie elgetos, kuris atrodė kaip gyvas.. Deja, ranka buvo pakibusi ore, lyg ją laikytų nematomos gijos, o jos raukšlėse skendėjo vos keli centai. „Už tiek žmogus pardavė savo orumą,“- pamaniau be gailesčio. Jaučiau, kad jam čia nevieta. Šis pasaulis per daug miręs..
Priėjau namus. Savo namus. Tas pats niūrus kiemas, prašmatnūs kaimynų automobiliai, išblizginti tuštybe, suoliukas, kelmai ir apsamanojęs medinis stalas, klausęs ne vienos gyvenimo istorijos ir stebėjęs ne vieną užaugančią kartą. Tačiau kažko čia trūko. Atsisėdau prie savo namo sienos netoli surūdijusių sūpynių. Prisimenu, kad jos visada šaižiai girgždėdavo, bet ne dabar. Tyla, net ta nespengė. Apsidairiau..

***

Tu sėdėjai viena. Ant žemės, atsirėmus nugara į betoninę sieną ir nieko nesakei. Tik inkštei lyg primušta kalė ir drebėjai. Lijo.. Ilgos garbanos krito ant akių, lyg specialiai slėptų ašaras. Amžinai skubantys žmonės zujo aplink, bet tavęs tarsi nepastebėjo. Kartais užmindavo koją, ar netyčia paspirdavo.. Per prievartą suregztas „atsiprašau“ – vienintelis įrodymas, kad tu iš viso egzistuoji. Tu dar labiau susigūždavai, akimis išliedama įtūžį.Lietus nustojo. Priėjau ir atsisėdau šalia, nubraukiau šlapius, purvinus plaukus nuo akių. Bet tu to nebematei. Sudrebėjai, o pakeltos nuo žemės akys šypsojo, virpančios rankos, iki kraujo draskę asfaltą, nurimo. Atrodei lyg prieš maldą: akys spindėjo smaragdu, lyg katės, tik ant ilgų blakstienų pakibę išdavikės ašaros bylojo, kad ką tik verkei.. Nežinau, ką tuomet galvojai, bet atrodė, kad jau tavęs čia nėra. Gal taip ir buvo.. Bet paskui staiga pažvelgei, ištiesei ranką ir pajutau, kaip lediniai virpantys pirštai gniaužia manąją.. (tas prisilietimas smigo man į širdį lyg peilis). Nuėjai. Neatsigrįžai. O aš dar vis jaučiau tavo delną..

***

Pamačiau smėlyje rankos atspaudą. Negalėjau patikėti, kad jis vis dar yra. Juk tai buvo taip seniai.. tada ji sėdėjo atsirėmusi rankomis į žemę ir juokėsi. Nebeatsimenu, kodėl, bet tai ir nesvarbu. Jos juokas paralyžuoja, užburia ir priverčia drebėti, tai gerai atsimenu. Neabejoju, kad čia jis toks nebūtų.. bet visgi, tai jos rankos atspaudas.. šalčio nebejutau tik begalinį nerimą, kad kažkas greit turi įvykti. Kūnas virpėjo. Silpnumo akimirką nuleidus galvą skaičiavau pulsą, kuris tarytum aidėjo aplink nustelbdamas net kvėpavimą. Nedrąsiai ištiesiau ranką delno vaiduoklio link. Paliečiau.. Pajutau veriantį skausmą. Staiga tylą nutraukė miesto šurmulys, kuris greit nutolo, lyg begarsiam traukiniui palikus miestą. Aplink viskas išnyko baltame rūke, o aš pasidaviau svaiguliui..nerimas išnyko. Dar vis tebediegė delną..