Egzistanas. Vyksmas

Jis pabunda staiga ir lengvai, dar nepradėjus klykti paukščiams. Išbėgęs į lauką tekinom pasileidžia link jūros ir prieblandoje taškydamas vandenį bėga vis giliau ir giliau, kol paneria. Šaltas vanduo ūžteli į ausis ir kiekviena Čiado ląstelė įsitempia nuo į ją besismelkiančio šalčio, nors kątik buvo įšildyta miego. Čiadas nieko negalvoja, tik iriasi ir jaučia, kaip susilieja su vandeniu. Jam atrodė, kad viduje esantis kraujas nori pabėgti ir susilieti su jūros vandeniu, ištirpti ir tapti pajūrio smėlį, žmonių pėdas, kriaukles, akmenis ir žuvis skalaujančiu vandeniu.
Kai jis išbrido į krantą, buvo jau visiškai pabudęs ir žvalus. Tuo pat metu, kai jo pėdos pasiekė sausą smėlį, iš miško pasigirdo paukščiai. Čiadas sustojo. Nežinia kodėl, bet jam norėjosi pamatyti tuos paukščius dar kartą, lyg galėtų juose įžvelgti kažką naujo. Paukščiai, kaip visuomet, praskrido pro jį, nusinešdami ir didelius savo šešėlius. Iš kaimyninės trobelės išbėgo Nodos vaikai ir pasileido bėgti pakrante. Matyt, sumąstė pažaisti gaudynių. Netrukus išėjo ir pati Noda, bet pamačiusi, kad vaikai jau toli ir sustabdyti jų nepavyks, priėjo prie Čiado, kuris stovėjo ir žiūrėjo į tą pusę, kur nuskrido paukščiai.
- Ko taip anksti atsikėlei? Matau, kad jau spėjai nusimaudyti.
- Nežinau. Norėjau pamatyti paukščius.
- O kam? Juk jie kiekvieną rytą tokie patys. Ir klykia taip pačiai.
- Man atrodo, jie pasikeitė.
- Gal pasikeitei tu?
- Gal.
- Nori pusryčiauti pas mus?
- Norėčiau.
- Bet pirmiausia nueikime vandens, žolelių ir vaisių.
- Kaip pasakysi, tik einu persirengti, šie rūbai šlapi ir šalti.
- Lauksiu tavęs prie savo namų.

***

      Nusispiriu batelius, nusivelku paltą, pakabinu jį į spintą. Nusirišu šaliką, pakabinu ant tos pačios pakabos, kaip ir paltas. Pirštines sukišu į palto kišenes. Įjungiu MTV, kad namuose būtų jaukiau. Persirengiu pilkais Nike treningais, plaukus susikeliu į kuodą, kad nekristų gaminant valgyti. Nusipirkau produktų troškiniui. Šįvakar nesu tokia pavargus, tad gaminsiuos pati, o ne valgysiu pusfabrikačius, kaip būna autopiloto dienomis.
Nuskutu bulves, supjaustau kubeliais, po to supjaustau žalią papriką, konservuotus pomidorus, česnaką ir raudoną svogūną. Užkaičiu vandenį bulvėms viename puode, o kitame – vandenį daržovių sultiniui. Įkaitinu keptuvę ir pakepinu svogūną su česnaku, po to suberiu papriką ir supilu daržovių sultinį, kurį pagaminau į verdantį vandenį įmetus daržovių sultinio kubelį. Po to, kai paprika suminkštėja, sudedu pomidorus ir pamaišau. Keptuvės turinio kvapas pasklinda po butą. Turėtų būti skanu, o ir pagaminama gana greitai. Mėgstu tokį valgio ruošimą – greita, skanu ir sveika. Išvirusias bulves sudedu į keptuvę ir uždengiu dangčiu, kad pasitroškintų. Atsisėdu ant kėdės ir žiūriu į laikrodį, kada mano vakarienė bus pagaminta. Kaip vakarienei laikas palyginti normalus – pusė aštuonių. Pasvajoju apie naują rankinę, galbūt ir suknelę, ir pastebiu, kad liko kelios minutės iki kol skanioji vakarienė išsitroškins, todėl suberiu prieskonius: karį, rozmariną, druską ir šiek tiek aitriosios paprikos. Išjungiu viryklę, įsidedu troškinio lėkštėn ir papuošiu petražolėmis. Uždegu žvakę ir atsisėdu už stalo. Kokia romantiška vakarienė, pagalvoju.
Pavalgius dar pažiūriu televizorių, pasėdžiu prie kompiuterio, pasitikrinu savo elektroninį paštą, įberiu Majai maisto ir, pasiklojus lovą, atsigulu. Laukdama, kol užmigsiu, žiūriu į baltas naktines užuolaidas, lempos siluetus prieblandoje, bandau įžiūrėti paveikslo, kabančio priešais lovą ant sienos, spalvas, ir nors žinau, kokios jos turi būti, bet tamsoje viskas pilka, tik skirtingų atspalvių. Pagalvoju, kad norėčiau to paveikslo su paukščiais, kurį mačiau Auksiniame Šunyje, ir užmiegu.

***

      Pajuntu kažkieno ranką sau ant peties, bet bandau miegot toliau. Mano buto durys šarvuotos ir tikrai užrakintos, niekas negalėjo įeiti. Tačiau ranka nesitraukia, ji lengvai judina mane, lyg žadintų. Atsisuku ir pamatau vyro veidą, to paties, kurį mačiau ir užmigus vonioje. Jo akyse nuostaba. Apsidairau, ar vėl nesu nuoga, bet šįkart esu apsivilkus pižama su gėlytėm. Juokinga dėvėti tokią pižamą mano amžiaus moteriai, bet man ji labai patiko, todėl nusipirkau. Guliu jo hamake ir nė nesivarginu jam paaiškinti, kaip čia atsiradau. Aš ir nežinojau.
- Kad ir vėl susitikom, tai gal pasakytum savo vardą? – klausia jis.
Bandau prisiminti, tačiau galva neveikia. Nežinau savo vardo. Nepamenu. Pamenu daug įvairių dalykų, nuotrupų, fragmentų, tačiau savo vardo – ne. Jis dar sklandė ore lyg smilkalo dūmas, tačiau jo susigrąžinti nebebuvo įmanoma, tas žodis nusklendė į erdvę ir išnyko. O jeigu susigalvočiau naują? Akimirką šmėsteli žodis Šanti. Viena mano kolegė kažkada buvo Indijoje ir pasakojo, kad Šanti reiškia ramybę ir taiką.
- Šanti, - sakau, ir tą pačią akimirką įsijaučiu į naująją save.
- Čiadas.  – jis ištaria savo vardą paprastai, bet aiškiai, ir jaučiu, kad šį vardą atsiminsiu.
- Gal žinai, kaip aš čia patekau?
- Norėjau klausti to paties. Nejau tu pati nežinai?
- Ne. – norėjau sakyti, kad prieš tai ramiai užmigau savo lovoje, tačiau suabejojau, ar tai pasirodytų įtikima.
- Pas mus gyvena žynė, gal norėtum jos paklausti?
Žynė? To betrūko. Niekada netikėjau jokiais žyniais, burtininkais, aiškiaregiais ar kunigais. Man jie atrodė paprasčiausi šarlatanai. Galima sakyti, netikėjau niekuo, kas man buvo miglota ir lietė neaiškias temas. Nors visą gyvenimą jaučiausi ieškanti kažko, kažkokios atramos, šaltinio, prie kurio galėčiau atsigauti ir užsigydyti vidines žaizdas. Arba tiesiog pabūti šalia ir jaustis savo vietoje. Materialūs dalykai mane džiugindavo, tačiau neilgai ir nežinojau, kur rasti bent kiek pastovesnę laimę.
- Gal ir vertėtų, - sakau abejodama ir keliuosi iš hamako.
- Tik pirmiausia persirenk. Nueisiu pas seserį, gal ji turės tau ką tinkamo.
Čiadas grįžta su natūralios medžiagos suknele rankose. Pats išeina iš trobelės ir palaukia, kol apsirengsiu. Suknelė šiek tiek laisva ties klubais, tačiau patogi ir nevaržanti judesių. Išeinu iš trobelės ir sakau, kad jau esu pasiruošusi eiti pas žynę.
Pasukame link miško, pėdas dėliodami siauru takeliu, aplink kurį auga pieva. Čiadas parodo link trobelės, kurioje gyvena žynė.
- O ji sena?  - klausiu. Nepasitikiu senais žmonėmis, todėl mintyse tyliai prašau, kad ji būtų mano amžiaus arba nedaug vyresnė.
- Taip, niekas tiksliai nežino, kiek jai metų. Daug kas mano, kad ji nemirtinga. Kiti sako, kad viena jos koja mūsų pasaulyje, o kita – kažkuriame kitame.
Tai jau taip, galvoju, senatvinis marazmas čia  - žynio požymis ir nusiteikiu nemaloniam vizitui. Lyg pas dantistą, kai būtinai reikia nueiti, nes skauda, ir iškęsti dar daugiau skausmo, kad galiausiai tas skausmas išnyktų.
Prieiname trobelę su supamuoju krėslu prie durų ir didele amfora vandeniui. Čiadas užsimeta amforą ant pečių ir pasisuka eiti link miško.
- Kur tu eini? Maniau eisim pas senolę.
- Tu eisi, ne aš. Man nėra reikalo pas ją eiti ir klausytis to, kas skirta tik tau. Žynei reikia atnešti vandens iš šaltinio, pabūk pas ją, kol grįšiu.
Lieku be žado. Esu nežinia kur, stoviu prie kažkokios senutės durų, o vienintelis man bent kiek pažįstamas žmogus palieka mane vieną ir eina į mišką. Žiūriu į jį ir vos neverkiu, bet tvardausi, nes nenoriu pasirodyti silpna.
- Gerai, - sakau ir balsas virpteli. Jis to nepastebi. Arba vaidina, kad nepastebėjo ir nueina takeliu link miško.

***


      Stoviu prie medinių durų ir svarstau, ką daryti: pasibelsti ir laukti atsako, pačiai atidaryti duris ar tiesiog bėgti, kur akys mato. Tik kur bėgčiau, kai nežinau, kur esu ir kaip išgyvenčiau pabėgus?
Pakeliu ranką ir pabeldžiu. Jokio atsako. Pabeldžiu garsiau. Tyla. Po kiek laiko išgirstu tylų moters balsą.
- Kelią iki durų tau parodė, tačiau duris turėsi atsidaryt pati.
Turbūt pamatė Čiadą pro langą, pagalvoju. Arba žino, kada jis ateina.
Pastumiu duris, jos gana sunkios, tačiau atsiveria ir į mane padvelkia vėsa. Ne priplėkus, bet kažkokia maloni, glostanti. Pamatau baltaplaukę senutę, sėdinčią prie stalo ir bandančią atsiriekti duonos. Kaulėti pirštai jos nelabai klauso, tačiau ji vis tiek bando įtaikyti ašmenis, kad šie atskirtų bent gabalėlį duonos. Man jos pagailo, paėmiau peilį ir atriekiau vieną riekę. Ši atsuko savo veidą į mane ir tarė:
- Ši riekė tau, aš negalėjau jos atriekti. O dabar duok man peilį ir aš atsirieksiu sau.
Ji paėmė peilį ir stebėtinai lengvai atsipjovė gabalėlį duonos.
- Gerą vardą išsirinkai... Tau prireiks ir taikos, ir ramybės keliaujant.
- Bet... iš kur jūs žinot? Čiadas jums pasakė?
- Ne, juk Čiadas pas mane šiandien dar nebuvo, tik ėjo pro šalį. Bet tuojau sugrįš, atneš vandens ir vaisių.
      Senolė nusišypso, atmeta plaukus ir atsikanda duonos. Pastebiu kyštelint baltus, sveikus dantis, nebūdingus seniems žmonėms. Jaučiu, kad mano tikrovės suvokimas byra į šipulius. Ji parodo link mano atpjautos riekės. Paimu ir nenorom atsikandu. Tokios duonos dar niekur neragavau – skonis saldžiarūgštis, jaučiu grūdus, žoleles ir kartu pajuntu meilę, įdėtą minkant ir kepant šį skanėstą.
- O koks jūsų vardas?
- Juki.
- Ką tai reiškia?
- Tai reiškia sniegą.
- Bet ši vieta nepanaši į tą, kurioje būtų sniego.
- Teisingai, nepanaši... čia nebūna sniego, tačiau sniego šiuo metu yra ten, iš kur tu ir atvykai.
- Kaip aš čia patekau?
- Deja, šito tau dabar negaliu pasakyti. Per anksti. O dabar miegok ramybėje.
      Kai tik ji pasakė šiuos žodžius, mano akys užsimerkė ir iškart atsimerkė, tačiau atsimerkus tamsoje užčiuopiau patalus. Tokius, kokiuose gulėjau prieš patekdama ten.
Giliai įkvėpiau. Iškvėpdama bandžiau išstumti iš savęs visa tai, kas mane šiuo metu slėgė, kaip kažkada mokė viena jogė, tačiau nesuveikė. Nejaugi aš netenku proto? Reikės rytoj išsiprašyt iš darbo ir nueit pas psichologą. Bet ne, negaliu pas jį eiti, nes vieno karto pas jį tikrai neužteks, o jeigu bosas sužinos, tai išmes mane iš darbo. O kito boso paklausta, kodėl buvau išmesta, turėsiu meluot, o aš meluot nemoku, todėl kito normalaus darbo negausiu, nes kas norės priimti beprotę? Reikia susikoncentruoti ir mąstyti, ką reikės daryt toliau. Pasižiūriu į elektroninį laikrodį ir jame šviečia skaičiai 4: 16. Ką gi, atsikeliu, iškart įjungiu šviesą, kad būtų drąsiau ir atsisėdu ant lovos krašto. Pastebiu, kad vilkiu ta pačia suknele, kurią man davė Čiadas. Staiga prisimenu: ten buvau užmiršusi savo vardą. Greitai atidarau prie lovos esančios spintelės stalčių ir bandau surasti savo asmens tapatybės kortelę ar kokį kitą dokumentą, kuriame būtų parašytas mano vardas. Tačiau nei kortelės, nei vairuotojo teisių, nei kokių kitų dokumentų nėra. Nieko.