Dvylika vištų galvų

- Ir daugiau nebegrįžk valkata! – šūktelėjo raumeningas aukštas vyras, išmetęs pro duris į gatvę apskurusį senioką. Jo susiglamžiusi ruda skrybėlė nuriedėjo gatve, o medinė lazda lūžo, kai nelaimėlis ant šios užgriuvo. Raumeningasis dingo ir lėtai užsiverdamos durys paliko senį sėdėti gatvėje vieną, tik su nedideliu ruoželiu šviesos spingsinčios nuo seno gatvės žibinto. Naujos lemputės į jį niekas neįsuks, nes kaip ir suskretęs seniokas ar nušiurus katė, giliai spoksanti į jį, ši gatvė niekam nerūpi. Siaurutė, vingiuota, grįsta tašytais akmenimis, kur ne kur išmušta duobėm, kurios tąnakt buvo pripildytos purvino purvino lietaus. Už durų vis dar girdėjosi bokalų skimbčiojimas, merginų juokas, nešvankios vyrų kalbos, o visa tai lydėjo liūdnas saksofonas, pianinas bei kontrabosas. Kelias minutes seniokas sėdėjo ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo i savo lazdą. Benamė katė tirtėjo iš šalčio pasislėpus šešėly už poros žingsniu nuo jo ir paslaptingai markstė savo skirtingų spalvų akis. O senis ėmė ir netikėtai pravirko. Pasigirdo gailus garsas, primenantis šuns inkštimą - senis pradėjo raudoti gatvėje. Susiėmė už galvos ir po keleto minučių apsiramino, atsistojo. Letai pasilenkė savo skrybėles, kruopščiai ją nuvalė, pabučiavo ir nusispjovęs nuėjo. Katė paslaptingai markstėsi ir žvelgė i sulaužytą lazdą.
              Kita vakarą tos pačios gatvelės grindiniu ramiai kaukšėjo juodi lakuoti vyriški batai. Vyrišką figūrą dengė ilgas juodas paltas, dešinė ranka laikė rudą senovišką lagaminą. Žmogus sustojo prie durų, už kurių girdėjosi merginų juokas, nešvankios vyrų kalbos bei saksofonas. Žengęs vidun jis drąsiai apsidairė ir pamatęs, kad visi suklusę atsisuko, jis priėjo prie baro. Žmonės jį tyliai stebėjo, o šis, atsegęs lagaminą, ant baro papylė dvylika vištų galvų. Sukliko keletas moteriškų balsų, pasigirdo keli rusiški keiksmažodžiai.
              - Psichas... – kažkas tyliai pasakė.
              Vyras sušlavė vistų galvas atgal į lagaminą, ant baro palikdamas keletą kraujuotų plunksnų. Užsegęs lagaminą jis ramiai kilstelėjo savo suglamžytą rudą skrybėlę ir išėjo. Gatvėje tupėjo ta pati benamė katė, tik šįkart ji šešėly nesislėpė. Jis iškratė vištų galvas jai prie kojų ir ramiai nužingsniavo. Tik lemputės, deja, naujos neįsuko.