Per apnuogintas ražienas

Kriaušės, obelys -
nekaltybę praradusios -
lapų, vaisių kratos.
Aklos šakos
tarsi rankos ratuose
ir leidžiasi
man ant kelių -
žiemos baltos krūtys.

O rugsėjis
vaikšto lyg jaunikis -
laukais, miškais, sodais,
ir kartas,
nuo karto
tartum
su lakštingalom
pragysta.
O kriaušės, obelys
lyg nuotakos baltos
ir man, išvažiuoti
iš namų -
maldauja, kviečia.

O rugsėjis -
atkaklus ir žvairas
ant Rambyno kalno -
visą žiemą tęsiasi.
Tęsiasi - suėmimai, kratos,
ir žiaurus Likimas,
ir mane, iš balno sviedžia.
Prasimerkti negaliu,
o komunistinė saulė
į akis švičia.
Šakos - lapų, vaisių kratos,
ir aš, regiu Ateitį -
žavią ir suskretusę...

Ir lyg, iš po atminties,
iš po sniego - išnyra
tavo baltos krūtys,
ir šalna, baltai nudažo -
medžių šakas
ir mūsų plaukus
ir saugo,
mūsų namą, kiemą -
eglės, pušys rudos
ir griūna
sniego, smėlio pilys,
iš vaikystės,
jaunystęs
išplaukusios,
ir visą gyvenimą plaukia -
kruvinos upės,
per vidurį kluono.

O netrukus,
pasirodo -
kriaušių, vyšnių žemėje -
margi žiemos miražai,
ir griūva,
palei sieną -
akmeninės,
ledinės griūtys,
o ant apleisto stogo rąžos -
varnos, šarkos -
prisiminę grūdus.
Ir iš vaiskių, žydrų
padangių leidžiasi,
be arklių, be šeimininkų -
vaivorykštinės ienos,
ir tolsta, žiemos, mano pėdos -
per apnuogintas ražienas.