begemotas_Išlipus iš pakeleivingos mašinos mane pasitinka išsikraipiusių medžių kamienai, nugenėtom lajom, išsirikiavę siauro kelio pakraščiuose. Beveidžiai siluetai meta trumpus šešėlius sau po kojom ir skurdžios iš kamienų išaugusios vytelės, aplipusios nurudavusiais lapais, šiugžda, kad išsprogo paskutinį kartą.
Miestelis į kurį atvykau įsikūręs kalvos šlaite, juodi namai tarsi nutepti tiršta smala, tvarkingai lipa įkalnėn. Vienintelė gatvė prasideda ežero pakrantėje. Sekdamas namų numeriais, užlipu ant kalvos. Apačioje pasiliko ežeras, apaugęs aukštomis švendrėmis ir vėjas gainiojantis dumblo ir ajerų kvapą. Namas, kurį nusipirkau, net neapžiūrėjęs, pažymėtas dvidešimt devintu numeriu, prieš paskutinis. Už jo neišvaizdus pilkas pastatas su stikliniu kupolu vietoje stogo. Viena pastato siena ribojasi su mano kiemu. Ankstesni šeimininkai pajuodusį, aptrupėjusį nuo drėgmės betoninį luitą bandė paslėpti pasodindami vyšnias.
Įeinu per sukrypusius vartus, brendu aukštomis žolėmis, užžėlusiomis ant kadaise nuolat minamų takų. Negaliu atitraukti akių nuo vyšnių. Medžiai sukrypę, atsivėrusios drevės tarsi akivarai, apsilaupiusi žievė net nepaliesta byra žemyn, negyjančios žaizdos aplipusios varvančiais sakų gumulais. Siūbuojančių viršūnių kupetos, pilnos prinokusių uogų, užsupa ramybės nuojauta. Tai bus naujas mano pasaulis, be rytinių laikraščių, be protingų knygų, be beprasmiškai kvailų pokalbių su žmonėmis nuolat šmėkščiojančiais prieš akis. Niekur neskubėsiu ir vidinis laikrodis taps sprogstančiomis vyšnių šakelėmis pavasarį, gelstančiais lapais rudenį.
Mano svajones išblaško žingsniai. Gatve eina moteris, lyg tyčia vis paspiria akmenuką. Jos juodas beformis drabužis plaikstosi vėjyje, nuo šviesiaplaukės galvos vis slysta siauras šilkinis šalikas, per pečius permesti galai vilnija ritmingomis bangomis. Moteris dingsta už pilko pastato kampo ir žingsnių garsas nutyla. Akimirką dvejoju, bet smalsumas nugali. Išeinu į gatvę. Moters nesimato, tik ties horizontu besitelkiantys debesys užgulę platininius eglyno skydus. Pasuku už pastato kampo. Masyvios durys išraižytos giliais ornamentais ir įrėmintos dviejų aptrupėjusių betoninių kolonų tarp kurių pakabintas juodas skydas su užrašu,, Po dangum”.
Grįžtu į savo kiemą. Lenkdamas pirštus skaičiuoju darbus kuriuos pirmiausia teks nudirbti: nušienauti žolę, išgenėti vyšnyną, pastatyti naują tvorą. Užčiuopiu kišenėje virvelėmis sumazgytą raktų pundelį. Barškindamas tarp pirštų atsirenku tinkamą senoviškai spynai.
Įeinu į vidų. Ant sienų sukabinti sudžiovintų žolynų ryšuliai, suvirpėjus kambario orui paskleidė atpažįstamą aromatą. Stalas, kėdė ir spinta pravertomis durimis apgaubti dulsvos prietemos, vos apčiuopiamais kontūrais išstumdyti pasieniais. Atitraukiu užuolaidą, skūpi šviesa įsiveržia į vidų. Išsikraunu negausią savo mantą. Fotoaparatas, kelios naujos nuotraukos, menančios nesibaigiančias keliones ir viena sena, su mylimos moters atvaizdu ir piršto antspaudu kampe. Blogai nuplautų ryškalų dėmės išvarpė slidų paviršių, trukdo įžvelgti veido bruožus, kurių net užsimerkęs nebegaliu prisiminti.
Už lango lėtai temsta. Susirinkusios miglos, netrikdomos nurimusio vėjo, plauko po kiemą. Išeinu prieš miegą įkvėpti gaivaus oro. Vyšnios medžių viršūnėse užgulė stiklo kupolą ir mėlstančioj sutemoj atrodo dar didesnės. Atsinešu kopėčias, atremiu į pilkojo pastato sieną tarp dviejų medžių kamienų. Užlipu beveik iki viršaus. Priešais mane siuruoja liaunos susiraizgę šakelės. Vos jas pajudinus uogos byra, kelios užkrito už apykaklės, suspaustos ankšto drabužio subliuško, lipnus skystis teka nugara, kauliukai sminga į odą. Tiesiu ranką, braukiu sauja kekėmis susispietusias vyšnias.
Palypėju ant paskutinės pakopos, po to ant pastato atbrailos, prisišlieju prie stiklinio kupolo, nutaškyto raudonom dėmėm. Pažvelgiu per skaidrų stiklą žemyn į vidų. Erdvios salės viduryje stovi baltas stačiakampis stalas. Ant jo masyvus atidengtas karstas su pašarvotu mirusiuoju. Balta nėriniuota pagalvė įrėmina žalsvą veido ovalą, tamsius akių įdubimus ir kietai sučiauptas pilkas lūpas. Šalia karsto gedinti moteris. Jos siluetas palinkęs į priekį, galva pakreipta. Kūnas kartais nevalingai krūpteli ir vėl nurimsta. Pajutusi mano žvilgsnį, įsmigusį tarp aštrių jos mentikaulių, bando užsidengti šaliku, bet jis neklusniai nuslysta nuo peties. Moteris pasilenkia prie mirusiojo, akimirksniui sustingsta virš vaškinio veido, uždengia akis delnais ir pažvelgia aukštyn. Išsigąstu, lyg pagautas vagiant vyšnias svetimame sode. Ji nulenkia galvą ir švelniai paglosto mirusiojo skruostikaulius, delnai nuslysta kakta, pirštai kedena tamsius, glotniai sušukuotus plaukus.
Savo buvimu pažeidžiau sakralią tylą, nederančiu smalsumu išniekinau gedinčios ramybę. Virpėdamas kojom ieškau kopėčių skersinių Pagaliau pajuntu žemę po kojom. Per susipynusius žolynus prasibraunu į gatvę.,, Po dangum” šokčioja akyse raidės iškaboje. Ištiesiu ranką durų link. Išdrožti vijokliai rangosi, kabinasi man už riešo, aštrūs spygliai susminga į odą. Praveriu sunkias duris, uždusęs oras išsiveržia, apčiupinėja mane sustojusį tarpduryje ir susilieja su vakaro prietema. Šviesa skūpiai sklinda per kupolo stiklą, nušviečia viduryje stovinti tuščią stalą, uždengtą staltiese su ryškiomis lyginimo linijomis, moterį juoda suknele, rankose laikančia rožinį. Karoliukai braukiami pirštų vos girdimai barška. Pamačiusi mane moteris padeda rožinį ant stalo, lėtai pasuka durų link:
- Tu visada mėgai vyšnias, - nuskamba pažįstamas balsas.
