Rašyk
Eilės (72403)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 41 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





saulytis saulytis

žiema.doc

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: 40581


<... >


Nuo kalnelio gerai matėsi rajonas. Keli tylintys darželiai, mat vakaras. Daugiabučiai mirksinčiom šviesom, gan jaukūs, jei nesi per daug arti. Tačiau jeigu vis dėlto pavyksta prieiti, šitie namai visada pajaučia - ima pulsuoti, vėjas tada dažniausiai pastiprėja, koks nors rūkantysis viename iš balkonų staiga nusprendžia mesti ką tik pradėtą cigaretę, neria vidun, skubiai uždaro duris. Liekate dviese. Man patinka susilieti su betono struktūruotais blokais, kažkada sakiau, pats toks niekada nebūsiu. Paskutiniu metu bent kartą į savaitę paskaitau E. eilėraštį braižyba; dabar yra žiema. Ji kažkuo panaši į kambarį, kurio durys užvertos.


Įsibėgėju daugiau negu reiktų, nes taip reikia, taip juokingiau, tu pavargsti bebėgdamas ir tada ateina nušvitimas. Žemyn ant kojų. Ledas nelygus, bet tu nebijai, ne vieną kartą esi šitaip čiuožęs, kadaise geriausiai mokėjai čiuožti ant kojų, visa klasė pavydėdavo. Dabar suvokiu, jog tai negalėjo neturėti reikšmės. Apačioje rampa, kurios nebuvau pamatęs, ji iššauna mane kaip sviedinį į sniego pusnį. Mano kojos priešais mane, užpakalis irgi susmigo. Kartais žiema tave tiesiog pasigauna, mėgini išlipti, bet nėra kur rankų dėt, jos irgi smenga. Nėra išėjimo.


Nusikratęs sniegą, už keleto žingsnių pastebiu padangą. Mažesnė negu džipo, tačiau į ją tikrai sutilptų bent dešimt kačių. Juoda ir apvali, kaip laimė, tokias mėgsta palikti vaikai. Nors aišku, juk neridensi tokio dydžio padangos visą kelią namo per visokius šlaitelius ir slidinus šaligatvius, tarp visų tų automobilių, tuomet į laiptinę, užnešti (ji labai sunki, tavo pirštai svilte svyla), įridenti į liftą, tikėtis, kad jame sutiksi kaimyną ir turėsi galimybę pajuokauti. O jeigu mama neleis įsiridenti į savo kambarį, privalėsi apsiverkti - pasitikrinti ar Dievas yra. Paskutiniu metu aš džiaugiuosi. Prie laiptinės lango septintame aukšte kartais galima sutikti berniuką, kuris įmerkęs kojas sėdi ant padangos krašto.


Jūs verčiatės dviese nuo to paties kalno, tarsi du beribiai balti kilimai. Jus kažkas parideno, jūs vyniojatės vyniojatės, miesto šviesos ir gatvės lyg štampai limpa prie jūsų odos ir nė trupučio nešalta. Juokas garais, miestas kunkuliuoja ausyse. Pagalvoji, kad apačioje norėtum ją apkabinti, bet žinai, neišdrįsi. Bent jau kol kas. Vėliau į kalno viršų lips tik jūsų kūnai ir įspūdžiai, patys jau seniausiai esate viršūnėj, tik ir telaukiat, kol aniedu paskubės, ak, никогда. Vakarinis dangus tau pritartų. Aš tyčia keliausiu iš proto.


Tą kartą mamytė važiavo į ketvirtadienio susirinkimą, žinoma - T. Ž., o tu spyriojais, nes žinojai, kad ketvirtadieniais ten nebūna su kuo žaisti: suaugusieji tik meldžias, meldžias be perstojo, kartais gali pamanyt, jog norėtum apkursti. Keli šimtai žmonių aplink tave aistringai kriokia į dangų - negali nesuvokt, kad tai turi ypatingą svarbą, juk žmonės šiaip sau taip nedarytų. Ketvirtadieniais ir fojė nebūtų ką veikt, slampinėt čia vienam jau įgrisę, negalėjau neatsikalbinėti, be to, jaučiausi drąsesnis, nes tėčio nebuvo arti. Spėju, kelionėje. Spėju, kad ryžtas, kuriuo trepsėjau į mūsų lakuotą grindinį ir privertė mamą pakeisti planus. Ji paskambino, taip taip, aš atvešiu, už keturiasdešimt, mh. Tada supratau, kad viskas gerai.


Nesakysiu, kiek laiko buvau įsimylėjęs K. Aš apskritai nieko nesakysiu, nes į mano širdį įbestas pirštas reikalauja atsakymo. Atvažiavome truputį vėliau nei buvo planuota. Senutėlė mamos Volvo vos įkopė į Pašilaičių kiemo aikštelę, vinguriavo, galima sakyti. Slidinėjo į šonus turbūt kaip gyvatė. Nebijojau, tačiau ėmiau šiek tiek jaudintis, jau greitai vėl.  K. veidelis mano mintyse įgavęs dar ryškesnius bruožus, privalėjo plaukus paversti auksiniais. Jos ilgi plaukai maloniai liesdavo užpakalio iškilimą, ten jie ir sustodavo augę. Tarytum medžiai prie mokyklos kalnelio, per daug aptingę, kad keliautų aukščiau.


Sako, aš skubu, dar sako, neturiu laiko tavęs palydėt, tu pats nueisi iki durų. Aš pats nueisiu iki durų. Septintas aukštas, pirmas butas prie lifto, paimsiu po susirinkimo, apie dešimtą. Aš pats nueisiu iki durų, galiu ir nubėgti, ką jau čia. Mama negali nebūti tuo įsitikinus, dažnai bėgiodavau į kiemą nieko nesakęs, kai dar gyvenom Fabijoniškėse, vis magėdavo išsmukti, pasišlaistyti, vėl įsmukti. Kai jie miega. Man vis kas nors maga - ypač pasiklysti, gal netgi tyčia. O tas, atradęs tave, galvoja, jog atrado pats. Dažnai tuo naudojuos. Gerokai trinktelėjau durelėmis, norėdamas nusikratyti mašinos sėdynių šaltį nuo savo putlių batonų. Priešais mane didingai stovėjo apledėjęs namas. Aš moku visokiausių žodžių.


Pradėjo suktis galva, vos tik užsižiūrėjau kaip jis virsta, nes debesys plaukia. Ir pačiam pasidaro sunku, jeigu net namas sugeba kristi. Bet ką daryti su kambariu, kuris krenta, nes namo po kambariu nebėra? O jeigu tu tame kambary? O jeigu vienas? Ji, tavo mama, jau buvo pasukusi už kampo. Pro praviras laiptinės duris plūdo šilumos ir šlapimo kvapas. Radiatorių šilumos ir kačių šlapimo kvapas. Virš tavęs blausiai švietė lemputė ir kažkur kosėjo žmogus. Jis kalbėjo apie prirūkytą šviesą.


Vergvaldys, vergas, imanentiškumas, ąžuolynas ir pelkė. Pas draugą kaime vieną šiltą vasaros dieną darėme kelionę po pelkę, iš pradžių bridome upeliu, kuris tekėjo apaugusiu slėniu. Šlamantys lapai iš visų pusių, galiu prisiekt, net paukščiai mus stebėjo. Visą laiką jutau, kad kelionė turi paslaptį, tačiau tokią, kurios net įmint nesinori. Kai pasiekėme pelkyną, neapdairiai įmyniau į tirštą šlapią žolę. Ji ūmai pradėjo smegti, o draugo senelio botai, kuriuos buvau apsiavęs pamažu nyko iš akių. Aš jaučiau, kaip žemė mane ima, atsimenu, apniko panika, tačiau tai vien todėl, kad S. tiesiog baisingai išsigando ir pribėgęs bandė mane ištraukti. Buvo labai gera. Dalis manęs norėjo ten ir susmigti, aš jaučiau, tai ir yra toji paslaptis.


Apsimuturiuoti, kadangi šalta. K. kiemas niekuo neypatingas, nebent tas ąžuolas jo vidury. Nors gal ten liepa, milžiniška. Šis vienintelis kiemo medis vasarą mesdavo šešėlį net iki gaublio, kuriame dažnai sėdi grupelė paauglių, rūkančių žolę. Tikra idilė. O dabar gaublys beveik iki pusės apsnigtas, nematau jo pirmų dviejų hemisferų. Atrodo, kaip perpus perskilus stiklinė, skendinti savo pieno ežere. Šįvakar vėliau gersiu šiltą pieną, tačiau dabar aš verkiu.


Tu paspaudi mygtuką, jis čia pat žemai, nereikia nė pasistiebti, kaip namie. Nemėgstu laiptinių vadinti namais, bet kartais kitaip neišeina. Pašto dėžučių stovis tarsi netiesiogiai kalba apie tai kiek žmonės myli laiškus. Priminimas ateiti į teismą. Jūs nesumokėjote už telefono paslaugas. Imi užuosti išėjimą. Ir kaip tik tada su girgždančiu griausmu tau už nugaros atsidaro lifto durys. Apsisuki išgąsdintas, reikia kilti. Kai man pasako, kad jau metas kilti, sukyla noras susigūžti. Lifto kamputyje ne kas kitas, bet šūdas. Rap is cool. Atsargiai įeini, nusisuki nuo dvokiančio tai, įsiklausai ar niekas neateina, gal važiuosime trise. Pasirodo - niekas nepasirodo, tiktai Mičas Bakenonas nuo lipduko virš durų tau moja savo raudonu gelbėjimo ratu. Niekada nemėgau gelbėtojų, nes taip reikėjo. Aš turėjau surasti įvairiausių priežasčių, kodėl nežiūriu kai kurių serialų. Tėvai neleisdavo žiūrėti. Aišku, kai jie išeina, stengies peržiūrėt viską, ko negalima. Juokinga, kad dažniausiai tai ko žiūrėti tau neleista yra vis tiek koks nors šūdas. Nesuprantu, ką jie ten mato. Liftas iškimštas kramtoma guma, kuri turbūt ir atlieka darbą - įsitempia ir šauna viršun tave jau beveik dvokiantį juo. Jį žūtbūt daros svarbu pamiršti.


Praeitą kartą, kai atvažiavome pasiimti brolių, K. laiptų aikštelėj stovėjo sena komoda ir spinta. Abidvi itin apdulkėjusios, sulaužytomis spintelėmis - turbūt taip turi atrodyti našlėmis likusios moterys po aborto. Man patinka moterys su gera istorija. Then I have to make myself believe her story is just so much better than mine, which would mean she as a whole can tell a better story, so I must be a poet and cry over her gentle feet, over the way she kicks back her head, if I touch her in the right place. If she can tell a better story, I must be a poet.


Nuliūdau, nes nei spintos, nei komodos nebebuvo, net pagalvojau, kad galiu būti dėl to kaltas. Praeitą kartą jai pasakiau, - man patinka tie seni baldai už durų, jie gražūs. O ji pasakė tik - rakandai. Pasakė taip, lyg prieš tai nebūčiau net išsižiojęs ir toliau tvarkėsi nagus. Pagalvojau, jeigu aš jai priminiau rakandus, gal jie iki gyvo kaulo pabodę, taigi ji pasakė tai tėčiui (tėtis, ho ho ho, apie jį reikėtų parašyti atskirą knygą: veržliaraktis), jis irgi matyt ilgą laiką tas moteris laikė rakandais, todėl galiausiai jomis atsikratė, todėl nebėra spintos ir komodos, net jeigu išties norėčiau patikrinti ar slepiasi kas viduje. Aš manau, jog tai yra gera vieta gyventi katei. Jei mokėtų naudotis liftu. Turėčiau su kuo patylėti, kai kiltume žemyn į sniegą.


<... >


Pasistiebiu, skambutis. Iš durų dešinėje tyliai sklinda rusiško popso garsai. Kažkur po tavimi suloja šuo, išgirsti kaip gatve pradunksi sunkvežimis, nes laiptinės langas vos praviras ir čia trenkia cigarečių dūmais. Jie visad mane veikdavo kaip amoniakas, įslinkęs išdeginti nosytę. Aš, ko gero, sumaišiau duris, bet ne, tikrai čia. Pasistiebiu, skambutis. Susimeti rankas į kišenes, stengies atrodyt abejingas, nors jauti, kad pataikei ne į tą aukštą. Kaip sniego gniūžtė į mylimosios kaimynų langus.


Ar tu jauti kaip pilve ima augti vabalėlis? Kol kas jis tarsi tik mankština sparnus ant kurių tankiai prisegtos švyti mažos adatos. Nežinia kokios bėdos ištiktų, jei jis sumanytų skristi. Kaimynas atlapoja duris, mat ką tik paskambinau ir jam. Nesitikėjau nieko, vien nerimo pagautas spustelėjau jo dailų ir baltą naujovišką durų skambutį. ČIO? - svirduliuodamas garsiai ištarė pusnuogis, geltonais apatiniais, gerokai įraudęs ir visas žliaugiantis prakaitu vyras. Tu nustėri, perkeli rankas už nugaros ir žengi atatupstas. - Ar čia gyvena, tai yra, gal jūs žinot ar Kirilkos namie? - Skausmingas skersvėjis tau nutvilko veidą.


Gerai, aš palypėjau aukštu į viršų, čia jau 8 - begalybė stiebiasi (tačiau rakandų vis nematyt) ir ji taip stipriai stiebiasi, kad juntu, jog čia per aukštai. Tokiame aukštyje nieks negyvena. Nebent tas gandras, roboto kojom, kurį sapnavau prieš porą naktų. Jis stovėjo vienut vienas ant iš niekur išdygusio vandens bokšto, ateivių laivo viršumi, aukščiau už visus Pašilaičių namus, gal net aukščiau ir už patį Vilnių. Snaigės, didumo sulig konkorėžiais, durstė jo sučiauptus sparnus, o vėjas buvo toks stiprus, kurio neatlaikytų net Titanikas, tačiau šis padangietis stovėjo ramus, galėtum būt pamanęs, jog jis netikras, bet geriau įsižiūrėjus pamatytum, kad jo akyse atsispindi teisingas gražus rūpestis. Veikiausiai, miestu. Norėčiau pas tokį dabar, nors tu ir stovi jau šešto, o ne sapno aukštyje.


Bėgulaiptaisžemynvisugreičiu šokdamas per du tris laiptelius tarsi per kliūtis. Šeštasis šuo, besispjaudydamas seilėm, ištrūkęs iš butinio narvo, girdžiu, skuodžia paskui, nes aš turbūt labai skanus. Tu vos nesukniumbi, nes ketvirtame aukšte išties yra kliūtis, tiesiog čia pat ant laiptų miegantis, prisimyžęs žmogus. Nu taip, prisivaręs į kelnes. Jo sapnas dvelkė degtinės palaima ir užmarštimi. Dėkuidie, už mūsų bomžus! Tas juodas peralkęs aviganis ties be sąmonės gulinčiu valkata sustoja ir ima uostinėt. Vyriškis atrodo kaip netaisyklinga tetrio figūrėlė. Aš irgi sustojau vos gaudydamas kvapą, pasirėmiau kaire ranka į sieną, o dešine glosčiau savo vabalėlį pilve, norėdamas, kad jis grįžtų miegoti.


Žvėrį pasivijus šeimininkė, žema senė Kvazimodo stotu pamato visą vaizdą. Pizdiec, Petrai! Visai kaip bomžas čia gulinėji! - išgirstu kaip jo kūnas išleidžia ilgą skausmingą atodūsį. Tarytum kraujuojanti ledinė autostrada, kuria slenki pamažu, nes antraip rizikuoji susiplėšyt ne tiktai gerklę. Tu leidies žemyn, bet dar spėji nugirst, kaip atsidaro ir užsidaro keletas durų, kaip kažkuris pagrasina iškviesiąs policiją. O antrame aukšte pamatai, kaip viena ponia, suktukais savo ryškiai raudonuose plaukuose, žaliu chalatu ir rožinėm šlepetėm išmeta šiukšles berūkydama cigaretę. Sniegas.


O policija atvažiavo. Net sumaišė laiptinę, kaip tikri idiotai, nes nuo durų per žiemą nusitrina visi skaičiai. Žiema galingesnė už skaičius. Negaliu pakęst žmonių, apsimetusių agurkais. Tuo metu baisiai liūdnai drybsojau savo ašarose, gaubiamas metalinių hemisferų. Rodės, kad kiemo liepa dejuoja kartu su manimi. Iš čia buvo matyt, kaip vienas policininkas išlipo iš mašinos, įlipo į liftą ir nesėkmingai bandė surasti tinkamų durų skambutį. Pamatei, kaip jis šiek tiek susierzinęs lipa laiptais žemyn, nes kažkas išsikvietė liftą, o jis, kaip susirūpinęs darbu patrulis, neturįs laiko stoviniuot. Apačioje pasakęs keletą žodžių savo kolegai jis įlindo į sekančios laiptinės angą.


Aš nemeluočiau, jei pasakyčiau, kad buvau prie jų priėjęs, šaltas ir verkiantis, tačiau tai būtų netiesa. Buvau beįninkantis į šį sumanymą, bet išgirdau toli galvos užkaboriuose tris balsus, garsiai mojančius man mano vardą. Pamažu atpažinau: tai, be kitų dviejų man gerai pažįstamų, buvo ji. Pakėlęs galvą pastebėjau, kad į pravertą K. virtuvės langą krito snaigės. Tai jie man ir mojo, rankose laikydami virtuvinius baltus rankšluosčius. Aš pasidaviau, todėl tave atrado.


Sunaudoti baldai prie lifto stovėjo kaip stovėję. Bet prie jų prisijungė senas žemas šaldytuvas, kurio durelės kryktelėjo atsidarius liftui. Aš buvau labai savyje, todėl neatsimenu net, kaip atsidūriau prie virtuvės stalo, glostoma nugara. Šilto piene stikline rankoj.  K. broliai ir manieji jau buvo stiprūs ir žaismingi, todėl iškeliavo „ant kalnelio“ su mama. Mudu su K. vėliau ateisią, ji žinanti kelią. Tu manei pamatysiantis naują šaldytuvą, senas prie lifto, visgi, tačiau tokio nebuvo. Tiktai dar vienas, identiškas rakandiškajam stipriai urzgė, kol judu sėdėjot nekalbėdami, vienas priešais kitą, nusukę galvas į laikrodį ar savo nagus. Aš meldžiau Dievą, kad tik ji nepradėtų savų ritualų su dildėm, nes, buvau tuo įsitikinęs – tai kenkia jos sielai.


-          Turit roges? – klausiu priešais paskutinį šilto pieno gurkšnį.

-          Ne.

-          O ant ko mes čiuošim?

-          Ką nors rasim, ant kokios padangos, kartono... Einu dar paklausti tėčio.


Aš stovinėju aplink Veržliaraktį laiptinėj, kol jis susikūprinęs atsukinėja šaldytuvo dureles lygiai taip, kaip taisytų mašiną.  K. smalsauja tarpdury, bet per slenkstį nežengia. Atrodo tarsi nykštukas, kuris tuoj gaus vanilinio plombyro su vyšniomis. Nors gal ji tik apsimeta – tų bobų nesupaisysi, štai, ji šmurkšteli vidun lyg katė, o Veržliaraktis atsikosėjęs įteikia man baltas duris, kaip dovaną vestuvininkui. Už durų kambarys.


Dar spėjome į dureles įsikalti du vinukus ir iš įv. daiktų stalčiaus prisirišti virvutę, kuri tapo vairu. Jau turim roges!, sako. Ir aš matau, kaip ant mokyklos stogo nusileidžia gandras, o nuo kalnelio ant padangų lekia mano broliai, tarytum du apversti grybai. Beje, man patinka grybai, ypač magiškieji. Kai psichiatrinėj tavęs paklaus, kokius narkotikus esi vartojęs, tu nepaminėsi grybų, nes juos myli. Ir joks kitas žodis čia netinka.


Gandro nebematyt, bet mano jaunesnysis brolis klampoja sniegu aukštai keldamas kojas. Tempiuosi duris įkalne ir ant mūsų sninga. Taip sninga tik tada, kai išeini laukan. Praveriu duris – iš jų išslenka kalnas ir džiaugsmingas vaikelis jo papėdėj. Prie savo namų aš čiuožinėju nuo žymiai didesnių kalnų. Tu šiek tiek vaidini, jog tau išties smagu, nes ji irgi apsimetinėja. Mergaitės nemoka čiuožinėt nuo kalnų. Joms patinka kitokie žaidimai, kur kas malonesni. Kalno apačioje susiduriu su priešais esančiu mokyklos pastatu. „Vilniaus Aleksandro Puškino mokykla“, perskaitau sau vienas garsiai. Taip pat skaitysiu šį pavadinimą už dešimt metų, vienas sau ir garsiai, lėtu, tyčia vaikišku balsu. Ir tik tada prisiminsiu, jog kažkas žaidžia su mano laiku. Vaiduokliai. Time overlap.


Po užrašu durys, už jų – sunėręs rankas į mane žvelgia mokyklos sargas. – Nojau! Atitempk man čia roges, aš irgi noriu, - girdžiu K. balsą už nugaros ir net pajuntu jos kvapą šnervėse, tai nuo to karto, kai mes pirmąkart pasibučiavome. Aš norėčiau eiti, kilt atgal į kalną, tačiau nuo sargo akių plaukia toks keistas sumišimas, jog net užsimanau apsikeisti su juo vietomis. Negaliu paaiškint šio jausmo, vėliau dažnai galvosiu tą patį, kalendamas dantimis.


Į kalną lipti visada smagiau nei leistis, tik ne žiemą. Kopdamas jauti pasipriešinimą, kuris veda į tikslą; jauti, kaip sušyla kojų raumenys ir kaip netyčia tau pakyla šypsena, tartum tiltas. Na, o leidžiantis jokio smagumo – kalnas tave veja veja, lyg atsisakydamas. Reikia stengtis išlaikyti orumą, ir kartais šios pastangos baisingai nervina, juk tai visiškas nusižeminimas. Todėl mėgstu nuo kalno ridentis. Kaip beribis kilimas, kadangi toks ir esu.


Aš girdėjau, kad karma yra laikas ir erdvė, o laivas, kuriuo per tai plaukiame – mūsų poelgiai. Štai, šiuo momentu plaukiu į kalno viršūnę, nors, ko gero, norėčiau prakalbinti sargą, ypač apie padangas, gal jis žino iš kur jos vis atsiranda? Arba kodėl jis taip žiūri, lyg turėtų paukščio kojas, kuriomis įsikibęs į mano pečius galėtų, niekieno netrukdomas pakilti? Vis dar jaučiu jo žvilgsnį, kuris muša man į nugarą tarsi smėlis vėjuotą dieną pajūry. Smėlio karma. Tu žinai, kad čia grįši.

 

<... >



Šakės, kaip nusirūkėm su In. Lubomis vaikščiojo kupranugariai, o mudu sėdėjom raudoname mustange leisdami vėjui taršyti mums plaukus, kaip kokiems indėnams, besileidžiant saulei kur nors Didžiajame kanjone. Kai išėjom į balkoną, regėjom kaip debesų užuolaidom slenka žemyn snaigės ir lengvai atsimuša į mūsų pėdas. Pro gretimai esančio bendrabučio langą girdėjosi lėti ritmingi taktai ir mes lingavome drauge su jais, pūsdami pypkutę. Net kai stojo tyla, sustingom ir mes, vis dar tebelinguodami į vienas kito klubus. Man patinka būti moterišku. Tą vakarą buvau apsirengęs jos baltu megztiniu iš lipdukais ir kortelėm aplipdytos kambario spintos, kuris, prisiekiu, man tinka labiau negu jai.


Buvo jau vienuolikta vakaro, tas nelemtas laikas, kai žinai, jog tavęs kaip lankytojo atsisako ne kalnas, truputėlį blogiau – sistemingas bendrakalnis su visomis savo privilegijomis ir privalumais, kaip antai bendras dušas, dūchai kambariokai, etc. Negalime leisti, jog mechanizmas mus nugalėtų, taigi nusprendžiame paklajoti, pasiėmę medžiagytės ir vyno iš po lova, kurį šiaip ar taip, vis tiek būtų reikėję kada išgerti. Leidžiamės žemyn liftu iš aštunto aukšto, apsimuturiavę kaip eskimai, kurių nėra, nes niekas taip aukštai negyvena. Kuprinėj dar turiu pledą (velnias, kaip nekenčiu šito žodžio) – jei bus nuotaika, ką gi, papiknikausime kur nors ant sniego.


Pirmame aukšte atsidaro durys ir tavo žvilgsnį iškart pagauna veidrodis, tiesiai priešais tave. Mes atrodom kaip du laukiniai katinai, apdriskę, šilti ir įsimylėję. Linkteliu budėtojai, griebiu In. už parankės ir atsiduriam po naktiniu šviesiu dangumi. Į kairę ar į dešinę? Tiesiai. Ir mus numuša automobilis.


In. yra tokia aukšta katė, truputį už mane aukštesnė. Ji taip visaip tarsi nevikriai vaikšto, bet aš žinau, tyčia, nes ji tiesiog ne visiems matoma. Ji tarsi puzlė, kurią sudėlioti gali tik ji pati. Mįslinga lyg ateivis. Kartais ją taip ir vadinu, ateiviu, nes ši moteris dar sapnavo mane prieš man gimstant (o gimė ji vėliau, jau tada, kai pasaulis buvo pasibaigęs). Tiesiai, jei tiesiai! Nusiprunkščiu ir dar stipriau prispaudžiu ją prie savęs. Ar tu matai? Matau. Mes kaip tikri katinai naktimis išlendam gydytis sielų ir medžioti laiko.


Kartais regiu kaip In. kaukolė ima ilgėt, o kojos taip pat, jos tampa panašios į gandro ir man ima stipriai virpėti visi kaulai, ypač tarpukojis, nes aš lydausi ir tampu žemas. Jos akys tamsėja iki titnago juodumo (būtent) ir iš jų pradeda trykšti tamsi amžinybės srovė, kurios žiedai mus apgaubia iki paskutinio plauko. Tačiau šįvakar ne taip. Mes žemiški ir tuo labai patenkinti. Prisiderinę prie oro sąlygų, kaip du racionalūs žinduoliai. Sakyčiau, šaipomės iš to paties šalčio, kai tiesiog akyse ledu apsigaubia gatvės ir namai, o mudu tapenam šilti, aplink mus ima tirpti sniegas ir bėgti upeliais; ten, kur mūsų praeita, lieka tiesus kelio ruožas lyg sraigių šliužės. Mums smagu, mes juokiamės žodžiais ir iš žodžių, iš automobilių, kurie lyg ant slidžių (tikrą žiemą visas pasaulis ant slidžių) skuodžia pro mus. Jie vis tiek paklūsta mūsų mintims.


Šiek tiek kyla vėjas, taigi smunkam į vieną iš daugelio mums priklausančių laiptinių: pasišildyt besibučiuojant. Neapsieinam ir be parūkymo. Mes tokie du truputį kaip Jurgis ir Tūla, šią akimirką žiūrim į kits kito akis. Vėl leidžiamės gaudyti šalčio, viename iš kiemų praėję milžinišką falą, nulipdytą iš sniego. Faini laikai. Tai juk beveik Graikija. O kitame kieme buvo du besmegeniai, juodais kibirais ant galvų, morkom kaip pridera, ir netgi sagutėm, kad susisegtų, nes mažumėle šaltoka. Gal per anksti nusivyliau. Vis toji karma. Vienas iš besmegenių pasuka galvą į mus, - Ką, jūs manot lengva čia šitaip stovėti, nejudant? – Bet tai jau primena pigią komediją.


Aš pernelyg tauškiu. Pš, pš. Momentais griebiuos kur už šlaunies, ar už dantų. – Pasakok, pasakok, - sako ji. Ir aš pasakoju toliau. Negaliu pamiršti to sargo žvilgsnio, jis buvo kažkoks giliai beviltiškas, jei taip galima pasakyti, turbūt kaip užrašų knygelė ant kurios lyja, nors aplinkui nė vienos kitos knygelės. Toje knygelėje kažkas labai užrašyta, vienas itin svarbus adresas, ir prierašas prie jo – raktininkas. Pasimetam kiemuose. Į kairę ar į dešinę? „Ant to vat kalnelio“. Ji pati tai pasakė. Papiknikaukime, oras šiandien neblogas, girdėjau, iki minus penkiolikos. Naktį. Susėdame medžių užuovėjoj ir išsiskleidžiam dangų. Vėjas aprimęs, tačiau vis dar pagroja kiekvieną kartą pakėlus vyną prie lūpų.


Veikiausiai tai nebuvo labai blaivi idėja, ir žinant tai, labiau jaudino. Pasinaudojęs proga, kai ji buvo susmeigusi vyną į sniegą, staiga atsistojau, griebiau dangaus kraštą, ant kurio sėdėjom, ir pradėjau ją tempti nuokalnės link. Kaip gražu, kai žmogus sureaguoja. Ji stvėrėsi abiem rankom už kitų dviejų kraštų, kad nenukristų ir leidosi tempiama. Dabar aš tave nužudysiu! Spiegiu kaip nesveikas ir paleidžiu ją nuo kalno. Ačiū, nesu toks nerūpestingas, jog stovėčiau ir žiūrėčiau kaip ji išsitaško (jei jau lemta) – vis dar bėgu šalimais. Mudu ridenamės. O jūs tai iš viso miegat.


Po geros atokvėpio minutės, nugarom šildant sniegą, ji, jau atsisėdusi ištaria, - Žiūrėk, kur mes atplaukėm, - ir parodo į dvi netoliese besivartančias padangas, - ir štai mūsų gelbėjimosi ratai. Kaip sapne. Aš bėgu daiktų, įkalnė tampa juokinga, lūpos tik šypt. In. atsisėda į fotelį, pasiridenus jį arčiau manojo.


Žalia Camel kuprinė, netyčia pasisavinta iš jos. Man dažnai taip nutinka. Nemėgstu nuosavų daiktų. Camel... beveik iš kitos pusės „lamech“, hebrajiškai – ilga kelionė. Rankinukas. Sumetu šiuodu ant pledo, paimu jį už keturių kraštų ir persimetęs per petį kaip raudonkepuraitė, kitoj rankoj laikydamas vyną, atsargiai – po žingsnutį – leidžiuos žemyn. Ji laukia apačioje, kur užsikėlusi koją ant kojos estetiškai rūko cigaretę.


Sveikas sugrįžęs, brangusis. Aš tavęs taip ilgai laukiau, ar nepailsai? Pasėdėkim. - perdėm teatrališkai parodo į foteliuką priešais. - Labai ačiū, bet aš pastovėsiu. Ir atsisėdu. Vyno radau! Žinok, antra vertus, jo, išties pailsau kol atitempiau visą šį gėrį, ilga kelionė... In. šypteli. – She got the pun. Everything goes according to plan, when nothing is planned. Ištiesia Camel cigaretę, a smoke, my dear? Aha, mus šiandien kaip niekad tie kupranugariai. Pavadinsiu dienorašty šį vakarą kaip nors, tarkim, „persekiojami ir kupranugarių“. Gal nejuokinga. O aš užsimaniau čia smėlio. – Smėlio? Na, kranto nematyt, dabar mes atviroj jūroj. Viskas. Mirsim. Kaip titanike. Tačiau ten miršta tik jis. Taip, o ji verkia. Lygiai kaip tu prieš keletą dienų, žiūrėdama šį masterpysą. Baik jau, aš tik truputį, kartais reikia. Kartais, bet dažniau negu privaloma. Turiu omeny, privalyti. Kai nėra ką, bet vis tiek. Gal kas neramina? Ieškau Mičo Bakenono, gal jis šiuos ratus mums ir metė? O mes iš karto tik Titanikas, titanikas. Mąstau apie smėlį.


Taip ir ne tik taip dar kalbėjomės kurį laiką, bet visko aš neatskleisiu. Kai pasibaigė vynas, aš iš sniego padariau mažą gaublį ir beveik visą butelį į jį sukišau. Tai – mano kairysis papukas. Be apgamo.  In. meta į mane gniūžtę, - Nedorėlis! Ateik čionai. – Nope. Ir prieinu.


Tada buvau jau pakankamai girtas (o ir šiaip esu kvailas), kad sumanyčiau nuridenti nuo kalno padangą, į kurią sutilptų bent dešimt kačių. Na gerai, katinukų. Užsitempiau ją ant viršūnės, In. ėjo greta. Stovim, žvelgiam į apylinkę lyg atsisveikindami. Tylu. Daugiabučiai juodi, tarsi kažkas būtų ką tik vienu metu užgesinęs visas šviesas. Liko tik gatvių žibintai ir žvaigždės, kurių nematyt. Balta žiemos skrybėlė. – Duokš man, aš noriu. – Ir ji paspiria padangą, kuri pasišokinėdama per nelygumus skrieja žemyn kaip patrakus.


Padanga skrieja žemyn kaip patrakus, jau seniausiai nebe kalnas, o ji tik rieda rieda. Ir atsitrenkusi į mokyklos paradines duris, sukniumba pailsus, perdavus kinetinę e. stūksančiam pastatui.  Jis sureaguoja – kaip gražu, kai žmogus sureaguoja – ir išleidžia trumpą, tačiau skardų bumptelėjimą. Tylim. Staiga tarp durų kažkas sušmėžuoja, o aš jaučiu, kad pradedu jaudintis.


Kaip žinote, mokyklose dažniausiai durys būna dvigubos. Praveri duris, o ten dar vienos. Taigi, kažkas praveria vidines duris ir aš atpažįstu pelytę. Greitu žingsneliu pribėga prie durų į lauką, apsižvalgo, tada pastebi pakojy gulinčią padangą ir viską supratus, pakelia į mus akis. Jei būtų vasara, mudu su In. negalėtume būt pastebėti, tačiau dabar nesibaigianti žiema – sniegas mus peršviečia nelyginant rentgenas. Mus pamatęs, atrodo, sargas klaikiai išsigąsta ir staigiai pasisukęs nutipena tarytum žiurkytė atgal. Nors gal ne tarytum. O Fotelis lieka gulėt. Ateinančią vasarą panašiai sėdėsim prie aerodromo, kiekvienas ant savo padangos, žiūrėdami kaip kyla lėktuvai, apsupti šimto kranklių, stebinčių visus mūsų judesius, kažkur toli nuo Vilniaus.


Matei? Mačiau kokio dydžio toji pelė. Neee, ten žiurkėniukas, visai kaip mano kadaise. Baik tu, žiurkėnai taip greit nelaksto, jie stori ir nuobodūs. Pagaunam jį? Nebent turi fotiką, be to, jis matyt užsirakino. Juk čia tas pats raktininkas. Raktininkas pelė. Žiurkėnas. Taip, tebūnie žiurkėnas. Taip, o tau nesakiau? Šakės, rimtai nesakiau. Gal jau einam? Aš palydėsiu.


Škia, prieš keletą savaičių plotas pas U. Jau vėlu, kas išėję, kas miega, o mes, kaip diehard alkoholikai trise sėdim svetainėj su A. ir Au. Aš sėdžiu ant žemės, jiedu ant sofos, geriam, aš, žinoma, jau degtinę, jie vis dar vyną. Ir staiga iš po Au. kojų, nu tiesiai iš jos tarpukojo pasirodo šešėlis. Nutipena skersai mūsų po kita lova. Vyrai susižvalgo „pagaunam? “ žvilgsniu ir jau kitą sekundę A. stovi pakėlęs sofos kraštą, o aš prigludęs prie žemės lyg žvalgas – po pianinu nubėgo! – Tai žiurkėnas! Rikteli Au. ir pribėga prie pianino, atsiklaupia. Tylu, visi sustingę. Tada tai įvyko. Žiurkėnas padarė lemtingą klaidą – iškišo galvutę iš po pianino. Au. jį stvėrė taip, kaip stveria moteris, kai ji ko nors iš tiesų labai nori. Jis buvo mūsų. Toks pilkas, baltu kailiuku ant nugaros. Gal ir mielas. Pavadinom ją (patikrinom) Persija. Į tą žiurkėną telpa ne tik Babilonas. Tai tokia daugmaž istorija, buvo linksma, ir prasiblaivėm kažkaip. Keista, kad nepasakojau tau dar šito, hmm. – O pas ką dabar tas žiurkėnas? – paklausė In., kai žengėm per geltonai mirksinčią perėją.


Tu nenorėtum žinot. Tiksliau, aš ir pats nežinau (meluoju: U. motina, jį radus viename iš puodų, išmetė į konteinerį). Bet vėliau sužinojom to žiurkėno istoriją. Jo likimas, šiaip – tragiškas. Pasakot? Well, he grew up in a healthy and loving environment. Jį nusipirko vienu tikslu. Atsimeni tą smauglį U. sesės kambaryje? Taigi, atspėjai. Įsivaizduok, čiulpi mamos papą kokioj nors Kikoj, viskas beveik gerai, apart tų į stiklą baksnojančių debilų; yra ką gert, valgyt. Mamutė šalia. Tik staiga atsiduri dėžutėj, o iš dėžutės atsiduri akvariume. O prieš tave išsižiojusi gyvatė. Kraupu.. pasakoju tau čia siaubiakus prieš miegą. Bet paklausyk - žiurkėną apžioja (ties šia vieta ji mane jau nervingai timpčioja už skverno) ir ima ryti. Gaukt, gaukt. Bet jis per storas! Štai ir visa bėda. Nepatiko mat, smauglys turbūt kažkoks slabakas. Žodžiu, išspjovė.  U. sesė paliko jį pernakt, gal iš antro sykio jam pavyks, žinai (kikenu, o mes jau beveik atėję), tačiau... Tačiau ryte žiurkėno nebėra! Taip, jis pabėgęs, neaišku kaip išsiropštė iš to akvariumo, turbūt buvo visiškai peršikęs, jei sugebėjo. Tai va, šiaip ne taip nulipo laiptais, o tu atmink, visas sukandžiotas, ryte mama rado jo kraujo pėdsakus, ir pasislėpė kažkur apačioj. Ten jis ir gyveno pusę metų, vienas ir galbūt laimingas bent tuo, jog yra gyvas. Gal puoselėjo mintį kaip nors grįžti į Kiką, kas ten žino. Bet kuriuo atveju, pusę metų. Po sofa. Ir jo niekas nerado iki to vakaro, kai aš pasirodžiau. Ko kito jis būtų lindęs iš savo slaptavietės? Ji šypsosi. Man į kairę.


Beveik pusę kelio mąsčiau apie pelytę. Ne tą, kurios nesuvalgė, nors ir ji reikšminga. Parodė pianiną. Piano is a key. Pianinas yra akyje. Pianinas raktas. Tonas, melodija, banga. Raktininkas. Jis negalėjo mūsų išsigąsti. Manau, šitaip jis pakvietė mane. Kitaip ir būt negali. Aš privalau dar ten sugrįžti. O su In. atsisveikinom kaip atsisveikina dauguma porelių. Manęs laukė šalti tėvų namai ir cigaretė garaže prieš miegą.



<... >

 

Ašarinės dujos! Klykiu mintyse ir kaip tik tą akimirką autobusas ima truputį virsti į šoną, o dvasios, persekiojusios mane išsigąsta, tačiau nepatiki, kad čia būtent aš pasukau autobusą, antraip būčiau meistras. Bent niukstelėjau. Galiu pasakyt, kad dar neapsipratau su tuo, jog mano mintys man beveik nepriklauso. Neapsipratau, kad jas skaito bet kas, turintis pakankamai pinigų įsigyt tokią vieną technologiją, kuri jau egzistuoja, tačiau apie kurią nėra garsiai kalbama. Tai sukeltų visišką pasaulio griūtį. Kartais mane kviečia į centrą, pamatyti jų miesto, arba, mūsų miesto. Tai ne toks miestas, kokį galėtumėte įsivaizduoti. Laiko keliautojų buveinė. Aš dar ten nebuvau, nes vis išsigąstu ir neriu atgal į žemiškąjį laiką vos pajutęs amžinybę. Per daug kūno.


Pirmą kartą mes K. pabučiavome dviese. Jau buvo gerokai po mokyklos valandų, tačiau slampinėjom muilu išgręžtais koridoriais, ramstydamiesi į tinku trupančias sienas, susijaudinę ir pasiruošę bet kurią akimirką, jei tektų, stot į kovą net su Galijotu (kaip tik todėl rankoje gniaužiau tris kaštonus). Koridorius stipriai bangavo nuo josios plaukų. Vos vos ir imtume skęst, bet vanduo mus nunešęs į atokiausią mokyklos laiptinėlę staiga sustingo. Ir mes kartu su juo. Nė garso, prieblanda. Matau, kaip K. stovi tarp mūsų lyg paukštukas. Tokia nepaliesta. Tada V. nelanksčiai, pridarydamas ore purslų žengteli jos link, o aš nusisuku į langą: baltas sargo šuo lakstinėja teritorijoj, šiugždendamas medžių lapus ant žemės. Mes ant kalnelio. Nuo jo regisi kita mokykla, kiti žmonės ir geresnės pavėsinės. Kažkada ten kopsim vogti obuolių, tačiau dabar išgirstu pakštelėjimą, kurį vis dar laikau savo širdyje, ypatingai - pagiriomis.  V. atsitraukia šešėlin, stipriai įkvėpdamas oro, tarsi ką tik būtų buvęs po vandeniu, kol aš tebevypsau pro langą. Mano pasyvumas mane žudo. Ji pati prieina artyn, paprašo, kad V. išsinešdintų (ji taip ir pasakė, gal galėtum išsinešdinti?) ir paliečia mano ranką. Mano nebedraugas išeina, bet galiu garantuot, jog klausos už durų. Tai, man atrodo, persirengimo kambarys. Aplinkui daug batų. Mes irgi poroje. Aš noriu mus apgaubti ir tyliai nebebūt, o ji grėsmingai artinas, matyt norėdama man atiduoti savo paskutinį bučinį. Kad mane velniai, aš turėjau būt pirmasis! Išdaužiu langą ir šoku pro jį. Kvepia ruduo.


Kitą savaitę tavo namuose jūs žaisit namus ir tu ją taip išbučuiosi, kaip V. net neįsivaizduotų. Tamsoje ant savo lovos, išpieštos automobiliais du kūnai susirišę laikrodžio rodykle. Jie kikena, atradę šviesos ruoželį, kuris sužvilga, kai jiedu susiliečia. Ji Barbė, o aš – Kenas.


Ačiūdie, kad ir kaip nenorėčiau, nebegaliu čia sugrįžti. Kiek girdėjau, K. dabar Amerikoj, gyvena stereotipinį krikščionišką gyvenimą, kas be ko – su visais vartotojiškumo malonumais, o V. – gimęs iš naujo, maloniais savo čiuptuvais plauko Vilniaus T. Ž., kutena ir kuria. Tarnauja ir yra gyvas - atgimęs iš aukšto (įdomu, kurio). Kitais žodžiais tariant, mano situacija ne tokia jau beviltiška. Kaip tik dabar, atsisėdęs ant savo kuprinės, nugarą atrėmęs į mūsų bažnyčią, trečią valandą nakties skaitau Puotą, papsėdamas pypke, kurią mano draugas pavogė iš jo tėčio boso kabineto. Aš pastoviai pamirštu pridurti, - ofisai vimdo. Amen.


In. sėdi priešais tave, jaukiai įsitaisius fotelyje, o sienų tapetuose žvilga naktinės snaigės. Aš jai pasakojau ir apie Palangą, kai vieną dieną buvomę susitarę popiet susitikti su berniuku M., o tada mobiliųjų telefonų kaip ir nebuvo, ir mes netyčia prasilenkėme. Tiesą sakant, jis tiesiog neatėjo manęs. Gaila, kai tavęs nepasirenka, dar blogiau, jei paskutinį – lyg prieš krepšinio varžybas kieme. Tąkart buvau atsinešęs uogienės, kurią kabinau ranka purpsėdamas ašarom tiesiai į stiklainį, lyg norėdamas apkartint juoduosius serbentus. Jie buvo smėlio skonio. O smėlis – jūros spalvos.


Katė žino per daug. Aš labai dažnai galvoju, kaip ją nužudžius. Bandžiau gal šimtą sykių. Vieną kartą viskas baigės tuo, jog ji kuteno mano kirkšnį virtuviniu peiliu ir sakė, tik pajudėk, tik pajudėk, mielasis. Žodžiu, apsipisau. Arba dar tas kartas, kai bandžiau ją pasmaugti pagalve, kaip rodo per filmus. Šlykštus melas. Pagalvė nuslinko jai už galvos, o tada kažkaip atsidūrus po jos užpakaliu dūsavo be garso, tolygiai kilnodamasi. Manau, kad katė - neužmušama. Tačiau kada nors vis tiek ją prigausiu - nepasiruošusią, atvirą, be jokių šarvų.


„Vilniaus Aleksandro Puškino mokykla“ – perskaito ji, nežinodama, kad iš mano vaikystės ką tik nukniaukė akimirką, pavirsdama lediniu vaiduokliu. Pajutau kaip iš krūtinės (maždaug ten yra atmintis), ji įkišusi ranką ištraukė už raidės briaunelių vaizdą, kaip stoviu mažas ir bejėgis prieš pastatą, o jis ūkia, sakytumei pelėda. Jei pažiūrėtum pro randelį krūtinėj – pamatytum besimainančius vardais laiptus virš Nojaus arkos, skendinčios didžiulėje audroje. Šio randelio istorija sena kaip žydų. Sena ir beje, jeigu jūs nežinojot, kas toks gyvena jūsų pilvuose, tai – sąžinė.


Smilgos tiksi purpuriniam laive. Aš nežinojau, kad būna tokių kamuoliukų, kuriuos įmetus į vonią tu tampi Dažytoju. Dar neaišku, kuo tapau aš, nors ir klūpiu prieš ją besiilsinčią fotely ir imituoju, kad bučiuoju jai kojas, nelyginant Jėzui. Nelyginant neimituoju, mudu gulim vonioj ir girdim kaip nuo mūsų tvinksi sienos. Mėgstu pėdutes. Masažuoju ir glostau it voveriuką. Aš ir pats būčiau voveriukas, jei ji to užsigeistų, bet niekam nesakykit. O In., negaliu nekartot, privalu nužudyti, net jeigu ji gimus tada, kai laikas nebeturėjo prasmės. Aš jai nesakiau net pusės, ką čia, nė smėlio smiltelės – o ji jau negyva. Čiupinėju jos kūną, paskendęs rožės formos vonioj. Ji leidžiasi būt užmušta, bet nepasiėmiau jokio ginklo. Akių durstymais nieko nepešiu – atvirkščiai – mano akių kolbos prisipildo violetinių jos akių. Violetinio jos kūno vandens.


Gėriau ilgai. Pro mane slinko pavasaris, pro mano pėdas pradygo žolė, o žmonės nesikeitė. Jie vis tokie pat – kaip žiurkėniukai. Žūtbūt pasiruošę išlikti, niekur neis be kovos. Ir automobilio. Skaičiuojantys valandas taip, kaip skaičiuotumei tu, ant suoliuko, besimaudančius purve pyplius, kadangi lyja. O lijo ilgai. Kokias keturiasdešimt dienų. Gyvenimas pačiame gražume, nė stengtis nereikia. Sėdi ir lauki kol kas atplauks, o atplaukia būtent tai, kas ir turi atplaukti. Toks dėsnis. Visi potyriai vienodos reikšmės. Rožės krūmas, išaugęs iš mano dešiniojo peties nunešė pasroviui savo žiedus, tarsi piršlys. Neabejoju, kad iki šios akimirkos kokia nors mergaitė nešioja vieną iš žiedų savo plaukuos, pilnuose kaštonų. Pastebėjau, mano kaštonų stiklainis ant palangės sensta greičiau už mane. Aš kiaurai permirkęs rudeniu, o jis jau pražilęs, kaip mano senukas, pranašaujantis nesibaigiančią žiemą, iš kurios neišlipsi, jeigu nemoki. Nebent vieną rudens dieną stipriai sustotum ir sukaupęs visas įmanomas galias – peršoktum žiemą tarsi katė.



-          Na, tai ką pasakysi?

Troleibusas stovi, atrodo, jog mašinistas užmigo. Aš sėdžiu pačiame priekyje, naktis, jau paskutinė stotelė, tačiau dar neatvažiavome. Užstrigom. Sustojęs laikas.

            „Ėskit šūdus“, - pasakau mintyse.

-          Jis raunasi? Blet, gal man į priekį ateit? – riaumoja vaikino balsas iš trūlo galo, ten sėdi trys vaikinai ir kažkokia pana. Be jų, manęs ir vairuotojo – nieko nėra.

„Ateik ateik, suka. “ Tučtuojau išgirstu jį atsistojant. O koks man skirtumas.

-          Nusiramink, B., jis tiesiog šoke. Gal važiuojam? – išgirstu moterišką balsą.

-          Atleisk. Žinoma, ką čia, nejau stovėsim visą amžinybę?

Ir troleibusas, tarsi labai įjungtas, pajuda žiedo link, stovėjęs vidury gatvės lyg vabalas be tikslo.



<... >


Tarsi katė! Pagaliau aš supratau, kodėl mūsų su In. tą kartą išsigando pelytė. Juk mes buvome pasivertę katinais. Nu ir kas, kad draugiškais. Padangos bilstelėjimas panaikino šį faktorių. Netyčia iškrėtėm išdaigą, gal ne visai taip, kaip norėjos, sakyčiau – geriau. Užtat dabar žinosiu, kaip neapsirengti, jeigu noriu būti pamatytas iš arti.


Tu geri arbatą Viršuliškėse pas tetą, užsukęs ta dingstimi, jog jos pasiilgai ir kad tau pakeliui, nes planuoji užeit į biblioteką (melas). Nors tau tiesiog šalta. Ir tu nesakysi, kurlink keliauji iš tiesų. Tai ką gi skaitai, vaikeli? Paskutiniu metu Idiotą. O... Dostojevskis - geras rašytojas... pamenu, naktimis rydavau jo romanus. Nesikūprink, vaikeli. Papūsk, jeigu karšta. Mano teta kiekvieną rytą balkone geria kavą, supama aibės balandžių. Ji moka būti magiška.


Sušilęs tęsiu kelionę; nusipirkau IKI keletą bandelių, jei žvalgybos metu užsimanyčiau palest. Aš keliauju prie kalnelio, aš einu žvalgybon ir dabar yra pusę šešių vakaro, todėl tamsu. Tamsiau nei naktį. Mokyklos pastato šviesos vis dar dega koridoriuose. Užlipu ant kalno – gal pamatysiu gandrą. Jokio gandro, tik trys besikeikiantys vaikai čiuožia nuo kalno ir man jų gaila. Koks negailestingas turi būti gandras, kad atneštų tėvams šitokius vaikus? Besaikiai eterio grobuonys.


Apėjau mokyklą iš visų pusių. Norėčiau, jog tai būtų ne melas. Neprasikasiau po pamatais ir neperskridau stogo (taigi - ne iš visų). Šiaurės pusėje atradau laiptus, kurių kas antro nebuvo. Jie vedė į mažą balkonėlį su metalinėm surudijusiom durim, kurios buvo užrakintos. Čia suvalgiau vieną bandelę, stebėdamas po manimi stovinčias mašinas. Jų buvo dvi. Mėlynos kaip akys. Vadinasi, bent du žmonės dar pastate. Spėju, kažkas aukštesnio rango ir kokia nors mokytoja, taisanti diktantus čia, kadangi namie jos laukia dalbajobas vyras. Ką gi. Kartais būnu rūstus. Kaip Jahvė.


Nulipęs laiptais leidausi vakarų pusėn palei mokyklos sieną. Lygi kaip granitas, įdomu kas ją taip šlifavo. Dešinėje augo tuopų eilė atstodama tvorą. Apsnigtos jos atrodė šiek tiek bauginamai - kaip KKK narių kepurės. Pasiekus šiaurės vakarų kampą prieš mane atsivėrė nedidukė futbolo aikštė, kurioje vyras mušė moterį. Juokauju. Tik vėjas ir nevermore. Priėjau negyvą varną šalia tolimesnių vartų. Ji buvo it liūdnas berniukas, įsisiautęs į per didelį tėvo švarką.


Tu jį stebi įsirėmęs į vartų stulpą. Jis slenka lėtai ir tikrina kiekvienas antro aukšto duris. Užrakinta, gerai, sekantis. Žvelgiu į tą padarą, lėtai šliaužiantį nuo durų iki durų. Jis visąlaik žiūri žemyn, iš viso nepakeldamas galvos. Veikiausiai todėl, idant pasiekus laiptus jam netektų daryti papildomo judesio, kad nenusiridentų. Nors ne, tai kvaila mintis. Juk jis dešimt kartų aklesnis už aklą pereitų visą mokyklą nė sienos neprilietęs, jei kas užsimotų dėl to su juo susilažinti.


Prišliaužęs laiptų aikštelę jis dingsta joje, dar spėju pamatyti jo žilą galvą. Maniau, kad apačioje jis išlįsiąs, tačiau jo nematyt. Gal pasuko į kokias slaptas duris, jis juk raktininkas. Ar taip bent jau aš manau. O tau jau diegia kojas ir patrypčiojęs minutę vietoj, suki link rytinės mokyklos pusės. Prieš laikrodžio rodyklę, sakytumei britas kely.


Antro aukšto šviesos užgęsta, todėl tujos, kaip ir anoje pusėje patamsėja perpus ir tau imasi matytis akys, besiropščiančios iš šakų, lendančios kiaurai sniegą lyg daigai. Rytų pusėje nieko nėra, kas įdomu. Tik toji žvaigždė, kurią pamatė išminčiai. Ar jie patys iš ten, tos pilkumos, neatsimenu... Pasitaisau kuprinę – ji buvo benuslenkanti per kairį petį (ant dešinio peties ledinis rožių krūmas) ir pasijautęs saugiau pasuku paradinių durų link. Atsigręžiu atgal – kelios akys strikinėja lyg žiogai ar varlės į futbolo aikštės pusę. Užuodė vardą ir dabar vyks ritualas. Nuokalnėj pastebiu berniukų paliktas juodas padangas. Tai va, aš už juos krūtesnis. Aš ridenaus.


Jis pamėkliškai lėtai slenka į savo postą ir nepastebi manęs, stovinčio vos už kelių metrų, mat žiūri į grindis. Gal ant grindų kažkas užrašyta, o jis eina ir skaito? Lyg pasaką. Lyg ne savo užrašų knygelę. Aukštas ir lieknas kaip šluota. Būčiau ragana, tai nujočiau jį į kitą dimensiją. Jaučiu nematomas grandines, kurias mes turėtume nešti kartu. Jis pradingsta už akių, o mano akys geros, kaip prisirpusios vyšnios.


Lukūriavau šen bei ten, dar kartą apėjau mokyklą, tačiau šįsyk pagal laikrodžio rodyklę; buvau vėl užlipęs ant kalno, bet sargo vis nesimatė. Galiausiai jau beveik praradęs viltį (nes viltis – durnių motina, kam tokia reikalinga), taigi, praradęs viltį, tačiau ne tikėjimą – suvalgiau antrąją bandelę po gatvės žibintu. Į mane žiūrėjo maža katė, iškišus galvą iš po automobilio. Taip ir stovėjom trise, visai be ryšio – aš, ji ir suvalgyta mano bandelė. Apsisukau žvilgtelt į mokyklą ir papūtus vėjui į galvą šovė mintis. Pasileidau nuokalne slidinėdamas, nes sugalvojau kaip sučiupti žiurkytę. Ar šiuo atveju – smauglį, kuris nematomas slankioja tamsiais antro aukšto koridoriais ir turbūt visą laiką mane stebi.


Nuo pat mažens man dingojo, kad yra toks kietas diedukas virš debesų, ir kad jis gali tave matyti, net kai kakoji. Ypač, jei kakoji į padangą. Tačiau į padangą aš to daryti nesiruošiau. Ji buvo truputį įšalus į sniegą, bet man gana nesunkiai pavyko ją išjudinti ir apversti, kaip varnos lavoną futbolo aikštėj. Pradėjau ridenti ją šiaurės kryptimi, ji lengvai manęs klausė. Atsiridenau prie antro lango, kadangi jį buvau išskaičiavęs skridusiu oro lėktuvu. Tada, atrėmęs ją į sieną, šiaip ne taip ant jos užsilipau ir laikydamasis abejomis rankomis už išsikišusio palangės krašto jau beveik mačiau kas dedasi viduje. Bet prieš tai reikėjo nusiimti pirštinę, smarkiai pūsti į delną ir išsišildyti lange dvi stebėjimo akis, nes jis buvo užšalęs.


Didžiausias skirtumas tarp gyvenimo mokyklos ir viešosios mokyklos yra tas, jog pirmoji nekviečia, tačiau jei patenki į ją – mažiau ar daugiau mokaisi, o pastarosios tave kviečia išsimokyti, nulipdyti, siūlydamos mainais diplomą. Panašiai kaip ragana su obuoliu. Ir eini smagus, išsimokęs, žiaumoji obuolį, bet staiga susidūręs su tiesa – nubloški ją savo atestato sparnu, kaip nereikalingą informaciją, dar blogiau – kaip prakeikimą, netgi kaip priešą. Tokia jau ta nūdiena. Visi žino ir dreba, ypač ofisuose, kadangi juose air-conditioning nuolatos užsuktas iki pat šalčiausiojo skaičiaus, o tu sėdi ant savo ofisinės kėdės ir trypčioji kojom, nes jos apsemtos sniegu.


Koridoriuje degė kas trečia lemputė. Jis driekėsi nuo šiaurinės sienos (už kurios, kalendamas dantim stovi tu) iki pat pietinės, prie kurios esti valgykla. Tai sužinojau bėgdamas nuo šokinėjančių akių, kai kurios strakaliojo šaldytuvų link. Gal reikėjo pasigauti vieną ir pasiūlyti smaugliui išsivirt kokiam katile? Aš pastebiu ant koridoriaus sienos paveikslus, pieštus per dailės pamoką. Vienas iš jų vaizduoja didelį žvėrį, ilgais pagaląstais ragais apglėbusį žemės gaublį. Jo veide – pasitenkinimo šypsnis. Mane visad traukė dideli, tušti pastatai. O degalinės gražios tik naktimis, tartum oazės, tuščios ir skirtos tik tau.


Budėtojo durys prasiveria ir iš kambarėlio stipriai metas šviesa į koridorių taip, lyg jai būtų trukę oro, nes buvus ilgai užrakinta. Toje vietoje, kur šviesa sustojo, regiu – kažkas ant grindų tikrai užrašyta. Įtempiu akis, šviesos padaugėja (durys) ir kaip tik spėju perskaityti užrašą ant grindų, kurį staigiai užkloja sargo šešėlis. „Slėpkis – kol gali“. Sargas atsukęs į mane nugarą užlipa ant šių žodžių ir pritupia. Tu nevisai supranti ką jis daro, jo rankos sudėtos tarp šlaunų ir konvulsiškai juda. Panašiai kaip tavo dantys, jie kalena tarsi geniai, o lūpos mėlynos lyg numirėlio. Jis vis dar tupi, dabar jau visas dreba kaip epileptikas ir aš imu matyti, kaip jam iš menčių pradeda dygti plunksnos.


Jo plunksnos šiaušiasi kaip širšės, pečiai platėja, toks jausmas – jie tuoj įsirems į koridoriaus sienas, o sargas vis dar tupi, tačiau jau truputį pasisukęs į mane, ir aš pamatau, kad jis kažką burba, gal šnabžda ir meldžiasi. Stebiu šią metamorfozę paklaikusiom akim, tačiau atrodytų, kad nebijau, nes kaip tik to čia ir keliavau. Pasižvalgyti. Sargas atsistoja ir pasiražo. Pirmąkart matau jį visu ūgiu. Raumeningom sakalo kojom. Aukštas kaip Everestas, ryškiai raudonom plunksnom apsigaubęs vyras, milžiniškais sparnais. Jo krūtinė tokia stambi, kad net dunksi kaip laikrodis, kurį be perstojo suka kokie mažyčiai zizukai. Tartum žmonės rankas prieš apsikabinimą, jis išskleidęs sparnus ir nuleidęs snapą į žemę metasi bėgti koridorium tolyn nuo manęs. Jis taip stipriai pasilenkęs, jog jo snapo nematyti, tik kupra išsikišus, o sparnai išskėsti – atrodo kaip skraidanti raudona lėkštė. Koridoriaus gale jis suka į dešinę, į vakarus, visai nelėtindamas žingsnio; jo sparnas brūkšteli sienos kampą, nusimesdamas keletą plunksnų, o aš ranka susigriebęs už dantų, stengiuos išlaikyti liksvarą, nes padanga siūbuoja į šalis kaip laivas.


Kai sėdėjau užsilipęs ant vartų, mačiau jog rytų koridoriuje yra ilgas veidrodis – per visą sieną. Paukštis matyt ten ir nuskuodė. Šokau nuo padangos ir pasileidau futbolo aikštelės link. Tačiau stulpas buvo labai slidus ir man nepavyko užlipti aukščiau, tad grįžau bėgte prie kalnelio, atsiverčiau antrą padangą ir atsargiai, bet skubiau nei įprastai ridenau ją į rytus, norėdamas, kad persisuktų veidrodžiai. Taip aš patekčiau į vidų, o paukštis atsidurtų lauke, ramų žiemos vakarą, net jeigu šalta. Tu nežinai, kokios jis rūšies, bet ir galvoji, jog rūšiuoti nereiktų. Mes juk visi dievų tvariniai. Išskyrus kompiuterius.


Rytų pusėj prie pat sienos patekti nelengva. Ten auga dygliuoti krūmai, todėl mano rankos būtų kruvinos, jei neturėčiau striukės – mėlyno senelio palto, kurį prieš keletą vasarų pasimatavau ir jis man taip patiko, jog net išėjau su juo laukan, kepinant saulei ir jos karščiui garuojant nuo žmonių galvų. Ne be vargo įsistačiau padangą į plyšį tarp sutrukinėjusių plytelių ir šoktelėjau ant jos. Mano uoslę pasiekė atšalęs vėjas.


Jis snapu stumdė sofutes į koridoriaus vidurį šalia didžiulio veidrodžio. Kaip supratau, jis sukasi lizdą. Sustūmęs dvi žalias sofutes viena į kitą (taip, kaip kartais sustumiami du foteliai, kai esi mažas, kad tau atstotų lovelę) paukštis pasuko manęs link. Man buvo skaudu jį matyti tokį, pradėjau justi jo gilų beviltiškumą, jei taip galima sakyti, tačiau buvau pernelyg užsidegęs pamatyti kas bus toliau. Nebijojau. Net jeigu jis išdaužtų snapu langą ir nusinešęs mane paguldytų į ką tik sustumtą lovelę, kurioje su manim išdarinėtų tokius kraupius dalykus, kad jūs net neįsivaizduojat.


Bet aš apsirikau, jis ėjo sandėliuko durų link, o jo raktai žvangėjo po kaklu tarsi karvei. Niekad nesu melžęs karvės, esu grynas miesto produktas. Raudonasis paukštis nešasi snape krūvą laikraščių ir atsargiai jais kloja savo guolį. Ar taip bent jau aš maniau. Kiekvieną kartą, kai jis praeidavo mane, už jo į mane žvelgei tu, pasislėpęs veidrodyje. Manau, tau žymiai saugiau, nors ir esi užstrigęs.


Jis neša ir neša tuos laikraščius, jau sofų visai nesimato per juos, viskas panašėja į tikrą lizdą. Tai truko ilgai, šiek tiek pavargau, todėl nušokau nuo apvalaus juodo laiptelio ir pritūpęs išsiėmiau iš savo žalios kuprinės termosą, į kurį teta buvo įpylus čiobrelių arbatos. Atsigėręs sušilau ir buvau beketinąs tęsti stebėjimą, tačiau staiga nuo krūmo nuslinko daug sniego ir pataikė tiesiai į pravirą termosą (ak, manasis žioplumas!). Čiobrelių karščio tvilkinimas. Man regis, aš apakau, o per visą tą paniką nusiplykiau kairę ranką, kuria rašau. Atrodo, bandžiau šaukti. Neatsimenu, kaip viskas vyko. Nubudau veidrodyje, o raudonasis paukštis besiknaisiojantis savo lizde ūbavo tarytum skersvėjis. Mano akis buvo aprišta vaizdajuoste, o kairėje rankoje gniaužiau degtukų dėžutę. Negaliu pakęsti panaudotų degtukų tarp nepanaudotų degtukų degtukų dėžutėse. Tai klaiku ir plebėjiška.


Priešais mane lyg iš niekur išniręs pūpsojo juodas benzino bakas, o šalia jo – geltonas piltuvėlis. Pakėliau žvilgsnį – paukštis gailiomis savo akimis aiškiai išreiškė norą. Tą norą, kurio negalima norėti. Aš čia daugų daugiausiai atėjau pakalbėti, o ne vykdyti aukojimą. Gal jis feniksas. Siaubas. Net ne paukščio ieškojau, pelytės, kuri dabar matyt virtuvėj po šaldytuvu graužia dureles, kurioms vėliau pagamins raktą.


Tu šliūkšteli benziną ant grindų, jis teka vaivorykštės spalvom tarytum po tvano, ir įšoki pas paukštį į lizdą. Mums galas, peliuk. Įžiebi degtuką, netyčia ugnį pasigauna kairysis sargo sparnas, ir sviedi jį jūron. Keista matyti, kaip jūra dega. Ypač žiemą, iš kurios neišlipsi, nes sūkurių yra per daug ir jie tave ryja kaip mailių. Užsiliepsnoja sofutė, mes trise beveik sutampam. Mums galas, peliuk. Nė velnio baimės.


Atėjom iki čia, nes reikėjo ateiti. Raktininkas neklysta, jis griebia mane savo nagais ir pramušęs du mokyklos aukštus paguldo ant stogo. Palaukęs minutę, paskutinįkart pažvelgia man į veidą ir sako: Slėpkis – kol gali. Tada išskleidęs sparnus (vienas jų vis dar tebedega) sukrenta ant juodo stogo paviršiaus ir nutipena į mažą skylutę, pavizginęs uodegą į rytus.


Rytuose ant kalnelio teka saulė, vos pravėrusi burną. Ji atbėga tekina į mano glėbį ir įpurškia ašarinių dujų, kurios teka visais Pašilaičiais ir tirpdo sniegą jiedviem susitikus. Kai ateis laikas – būtinai susidraugausiu su sargu R. Jis turi dvi lėles ant lentynos, berniuką ir mergaitę, su kuriais kartais geria arbatą, persirengęs moterimi. Jei reikia rakto, tai palieku atrasti jums patiems. Aš manau, kad joks gaisrininkas jo nerado išnaršęs netgi visus mokyklos pelenus. Nes raktas už durų. Ne kitaip.
2011-07-30 13:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-07 13:56
klimbingupthewalls
taip, Laukinė teisi, yra puikių sakinių, o pats pasakojimas toks, kad skaitant nebelieka erdvės/noro ieškoti prie ko prisikabinti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-03 13:06
Laukinė Obelis
"Rytuose ant kalnelio teka saulė, vos pravėrusi burną." - nuostabus sakinys. Yra ir daugiau tokių, kuriais tikrai susižavėjau.

Gyvai kalbama ir, atrodo, turima tiek daug pasakyti. Bandoma regzti istoriją, bet nejučiom vis peršokama į dienoraščio estetiką. Na taip, čia nesižudoma ir neliejamos ašaros dėl prarastos meilės, o ir šiaip lygis visu šmotu aukštenis, nei daugelio, kurie čia savo dienoraščiukus įmeta, bet vis tiek pernelyg kvepia dienoraščiu.
Taip, iš to, ką čia turime ir su tais sugebėjimais, kuriuos autorius pademonstravo, galima parašyti neblogą kūrinį, jei būtų stengiamasi pasakoti ne vien savo kiemo atstovams.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-01 22:48
latentic
prisiminiau, kad savo komentu tau nlb k1 aiškaus tepasakiau, teksto lb negaliu girt, nes kaip tu pats mėgsti sakyt, Nojau, jis tikrai yra šūdinas, bet minčių yra ir jos geros. tos kurios tokios yra iš tikro. tik gerąsias palikus, nereikėtų skaitytojui atsirinkinėt- palengvintum, čia mano požiūris. apie mėšlinus dalykus rašo daug kas, tuo nenustebinsi. aišku, tu matai visa tai savaip.tą mėšlinumą turi išmest, nebent manai, kad tik tai yra tavo sėkmės rodiklis besireiškiant.
tau daug duota ar manyk, kad pats tai įgijai, bet jei turi dovaną rašyt, tai stenkis ją tinkamai naudot, nes kol kas neaišku ar tu nenueisi velniop.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-01 21:39
Stoned
Ne. Manęs neįtikino. Nematau lyrinio herojaus, negaliu išskirti iš autoriaus patirties detalių gausos. Jei  čia pamąatymas - gal ir nepaprastas, bet prastas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-08-01 19:24
latentic
ne visada žmonės skaito ką parašę, bet jei grįši prie šito, tai tikrai kada nors visa tai skaitysi vaikišku balsu, kaip stovėdams prie to užrašo ant mok-os. Spėju, kad daug besipublikuojančių čia, jau senokai yra nebe vaikai, bet rašo taip, lyg norėtų patikti vaikams, kalbu ne apie tuos kurie beprasmiškai rimuoja, o apie tuos, kurie vietoj rimo naudoja įmantrybes tarsi rimą- iki šiol bandei eiles. Įmantra pražudo ne tik eiles, bet ir prozą, tą mandrumą turi surast kaip panaudot. Gal jau radai.
Niekaip negaliu pasakyt, kad skaitau mėgaudamasis- trukdo daugybė Nerišlios Nelogikos ar noro išsiskirt- dėl to ir sakau, kad vaikiška. Bet gana stipru. Tyčinė nelogika gera. Tau nereikia išsiskirt bereikšmėm frazėm, jų kiekį reik mažint. O šiaip tu jau išsiskiri iš visų, Nojau, nereikia stengtis dar labiau, tiesiog ką darai, daryk dar geriau.
O tai ką parašei, beveik yra geriausia, ką šičia proziško esu skaitęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-30 18:08
vžp
pagarba. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-30 13:27
saulytis
galima sakyt, pirmas ever mano prozos tekstas, tai per daug nestumkit :F

ačiū visiems, kurie perskaitys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą