Sausra

Tu nedžiugini niekad kitų,
Vis vaipaisi suskrudusiu veidu,
Tik, nors šitą vidurdienį
Nebeliesk šulinių,
Prie kurių klevo aimanos aidi...
Tyliai lapas nukrinta
Ant  praradusios atmintį
Sodo žolės.

Tiek drėgmės,
Kad suvilgytum žolei akis,
Kiek ant mažo
Paukštelio liežuvio.
Tik prieiti prie jos,
Lyg prie kulkos užnuodytos
Nieks negalės...

O dangus, kaip kad didelis ežeras.
Į vasaros spąstus pakliuvęs,
Kad net temstant matai,
Kaip krinta  pavargusio paukščio
Sudžiūvę sparnai, -
Tyla... Ir tik girdim,
Beldžia uosis į langą,
Suvytusia savo šaka.

Guodžia mus, -
Juk rusena kažkur dar viltis,
Kad nulis...
O paskui,
Už beribę kantrybę, pabučiuoja
Numindytai žolei akis.