Saulėlydis

Saulė leidžiasi
mėnulis pateka,
o senelė -
miega, snaudžia -
suaugus visa -
su visa visata.
Sminga žvaigždės
kaip visada -
saulėlydis
ir senelė - nubunda,
užminga
pasinėrus
į šiltus
debesų patalus.

Saulėlydis,
o į dangų veda
ne vienas kelias
ir sklinda -
linksmų akių šviesa.
Ant senelės rankų -
visa visata,
ir debesų valtys
į šiltus patalus.

Saulėlydis -
senelė - nemiega,
senelė mąsto,
senelė kalba
apie žemės vidurį.
- Miega, snaudžia -
mūsų vargnos,
dulkinos širdys.
Senelė džiaugias -
tėvų žeme
ir užkaičia saulę,
kaip virdulį,
o kas skaniausia,
saldžiausia -
kunkuliuoja, verda
jame?

Saulėlydis
ir senelė meldžias -
prisėdus
ant bedugnės krašto.
Ir kartas, nuo karto -
prisimena Dievą Tėvą
ir apkabina
visą žemę
ir apkabina
varganą žmogų,
kurio kiti nepripažino
ir privertė būti
vandens lašu
ne tik Dievą -
varganą žmogų
ir jį.

Nepavyko, jai laimės -
šioje žemėje rasti
ir kas metai -
žiedai, pumpurai -
nauji.

Saulėlydis
ir senelė
šveičia saulę,
kaip virdulį,
ir gerokai pajuodusi,
prausias,
atitolusi nuo jo.
Saulėlydis -
sklinda
šiltas liūdesys,
nuo jos.
Senelė laukia
šeimininkės naujos
ir visiems atėjusiems,
sugrįžusiems -
šiltas rankas paduoda.

Mėnulis leidžiasi,
saulė pateka.
Vanduo susimaišo
su ašarom,
ir užverda pienas katei,
o senelės mintys -
po žeme giliai
ir jas, vaikai sapnuoja -
pasinėrę
į šiltus patalus.
Senelė
ilgai nemiega -
raudoną
išpirkimo saulę žadina
ir mums, prieš akis
kaip virdulius -
mėnulius, saules -
pastato
ir įsisiurbia,
kaip žemuogė
ir į mūsų žandus.