Žiemos religijos

- Kuo dangus
nuo žemės skiriasi?
Basi vaikai
lyg pumpurai -
šlapi, sulyti.
Nutolsta žmonės,
paukščiai nematyti,
debesys lyg valtys
įriassi. Ir palieka
rūškaną krantą -
žiemos religijos -
ir šlapios lyg lapai
saulytės.

O kuo žmonės
nuo medžių, krūmų skiriasi?
Medžiai auga
per dienas, naktis
ir krūmai žydi -
gležni, sulyti.
ir ant  aukšto kalno
debesys
lyg paukščiai įriasi,
ir einančių į lietų -
išsibarstę, žvilga pėdos.

Krankia šarkos, varnos
į klanus,
lyg veidrodžius
subridusios,
ir krankia
atviri langai
it bėdos.
Užgesintas gaisras,
o kas liko
iš visos kūrybos?
Sudegę paveikslai,
eilėraščiai
kaip nuodėmės,
kaip nuospaudos
ir jų daug
ir žeme margos
žmonių, paukščių pėdos.

Rašau, prašau -
o kažkur, labai toli
praplaukia
žiemos religijos -
lyg lietuje stovėdamos,
sparnus išskėtę
lyg varnos, šarkos -
krankia vėtros,
o vaikai džiaugiasi
riešutais ir grybais,
o iš padangių
nukritę lietūs
vaišina -
rudens, vasaros
gėrybėmis
ir žiemos gudrybėmis.

Sodai - lapus,
vaisius numėtė,
patamsėjo
miškai, girios.
Laižau
prisiminimų medų,
o kur dings
tas vargšas
ir sulytas, ir šlapias?
Žmonės plepa
vaikais ir pinigais giriasi.

Drumstas dangus
ir skleidžiasi saulė
lyg ramunė, lyg pienė.
Vaikai lyg pumpurai -
gležni, šlapi, sulyti.
Nusiridena į žolę
paukščio lizdas,
ir girdisi, girgžda
lyg žąsis - saulytė
ir mes suklumpame
ant šlapios žemės -
žiemos religijos
ir meldžiamės
kiekvienas atskirai
ir išsiskirstome visi
ir einame namo
po vieną.