Aureolės vaikas

Faustas Petkewicz buvo ramus. Pro spustyje įstrigusių automobilių stiklus ir geležį jis juto sprogimus stūmokliuose, kintančias generatorių įtampas, prislopintą minčių ir kūnų plevenimą. Gatvėje tvyrojo ramybė ir tingus besibaigiančios dienos nuovargis, persmelktas depresyviomis žemo dažnio virpesių sferomis ir šviesiu nekantriu laukimu. Transporterio displėjus rodė užrašą „išorės režimas: juodas Mercedes“. Įvykiai ėjo pagal numatytą planą. Iš kažkur vėl sklido nerimas, kaip ir tą kartą lėktuve, skridusiame iš Tokijo į Maskvą. Žmogus, turėjęs jį sunaikinti, pulsavo baime ir pykčiu. Viskas vyko labai greitai. Energinių kūnų susilietimas, Fausto spyris, plastiko peilis, paguldymas ant grindų, pykčio ir baimės tvinkčiojimas. Keleiviai ėmė ploti teroristo nuginkluotojui. Faustą stebino tai, kad žudikas šįkart neturėjo pilno ir stipraus aureolių rinkinio. Galbūt tai buvo paprastas savižudis teroristas, skirtas visiems reiso keleiviams. Apmokytieji islamo fanatikų, savižudžiai spinduliuodavo tik apatinėmis čakromis. Šis buvo kitoks.
Faustas pažvelgė į dešinįjį greitkelio išsišakojimą. Viskas prasidėjo ten, prieš dvidešimt metų, pramoninio rajono pakrašty. Du juodaplaukiai vyrai juodais drabužiais pakvietė į pokalbį. Prie dažų gamyklos sandėlio stovėjo trijų juodų automobilių kortežas. Jis buvo įsodintas į miniveną tarp dviejų plačiapečių vyrų. Viduje tvyrojo šaltas valdingumas, sumišęs su neapykanta. Ekstrasensai tai vadino tamsiai violetine. Jis pasidavė jų grasinimams ir įtikinėjimams. Tobulinosi kovos menų treniruotėse ir šaudymo pratybose. Savo pirmosios užduoties taip ir neįvykdė. Katedros pamokslininkas spinduliavo kažkuo labai aukštu ir stipriu, iš toli nutįstančiomis auros gijomis. Faustas neištvėrė ir metė snaiperinį šautuvą. Ėmė slapstytis ir kuo toliau, tuo labiau grimzdo į juodąjį pasaulį. Išvyko į Valstijas. Vertėsi narkotikų prekyba. Kasdien maldavo savo dvasinius sargus nebūti suimtam ir nubaustam. Galiausiai jam pavyko ištrūkti.
Metai jį slėgė. Jis neseno. Kasdien budo ir stiprėjo jo galios. Kaip jį buvo suradę valdingi blogio žmonės, Faustas nežinojo. Spėjo, kad kažkas jį pamatė ir pajuto einantį gatve. Arba ekstrasensė Sara pasakė, išsigandusi jų.
-Pirmieji Indigo vaikai Žemėje pradėjo masiškai gimti po 1970-ųjų, - pasakojo ji, - tačiau dauguma jų mirdavo pirmosiomis gyvenimo savaitėmis. Tai iš kažkur atėjusios arba čia susiformavusios senos sielos. Jų užduotis nėra iki galo aiški. Kartoje nuo 1980-ųjų iki 2000-ųjų beveik aštuoni iš dešimties vaikų yra Indigo. Paskui juos į pasaulį ateina Krištoliniai. O tu... Apie tave man reikėtų patylėti. Tu esi daug kas. Aš jaučiu, kad tu tuoj pradėsi jausti auras. Per savo gyvenimą tu turėsi daug ką nuveikti.


Faustas pastatė transporterį pensiono kieme. Išlipimo holograma suveikė puikiai. Juodas Mercedes liko stovėti. Faustas įvedė šarvuotų durų kodą. Sumažėję krūviai spynos integriniuose lustuose ir kondensatoriuose rodė, kad čia jau senai niekas nesilankė. Taip ir turėjo būti. Jis iškart sunerimtų, jeigu būtų priešingai. Palydovinis siųstuvėlis, jo paties įsiūtas spynoje, galėjo apgaudinėti. Į telefoną atėjo žinutė apie durų atidarymą. Viskas gerai.
Faustas užlipo laiptais ir atrakino dar vienas duris. Jo pasitikti eletriniu vežimėliu atvažiavo Dafnė. Jie apsikabino.
-Faustai, kodėl tu taip mane kankini? Kodėl tu mane įkalinai čia? Kodėl tu mane taip retai lankai, pats bastydamasis po pasaulį? - eilinįkart silpnu balsu klausė ji, pūsdama tabako dūmą, tarsi norėdama pasakyti: „kodėl tu mane palieki ir nesensti? “
Jis matė jos kaskart silpstančias čakras. Jiems susitikus, širdies čakra vėl imdavo po truputį pulsuoti. Jis dirbtinai save sendindavo, dažydamas plaukų sruogas baltai.
-Nepyk. Atleisk. Turiu daug priešų, - atsakė jis. - Gyvenimas išmokė mane nepasitikėti žmonėmis. Deja, turiu tave globoti. Pati savimi nepasirūpintum.
-Nežinau. Nepasitikėjimas atitolina žmones. Tu nebe toks, kaip anksčiau. Kažkoks neramus viduje. Nebejaučiu tavyje nieko artimo. Esi vien persekiojamas kažkokių globalinių pasaulio gelbėtojo idėjų ir dediesi labai svarbiu, labai užimtu...
-Taip ir yra, bet aš negaliu tavęs palikti, - kalbėjo Faustas. - Atradau tave, kai pasaulyje buvau visiškai vienas, ir viduje jaučiau didelę tuštumą. Žmogus, sukaupęs savyje gėrio perteklių, nori juo dalintis. Taip ir aš, atvykęs tąkart į Stountauno prieglaudą, pamačiau tave. Mane papirko tavo spinduliavimas džiaugsmu, gavus dovanų skanėstų ir pliušinę pagalvėlę. Gal tai buvo mano klaida, aš nežinau. Matyt, pritrūko išminties ir stiprybės.
-Per tave aš pajutau, kad pasaulyje yra gerų žmonių. Ne vien tik mane globojusi auklėjusi senelė, kuri mirė. Bet kodėl tu mane uždarei į šį prabangų narvą ir retai lankai? Tau tai patinka, mėgaujiesi tuo? Anksčiau galvodavau ir svajodavau, kad tu mane vesi, o dabar lankaisi vis rečiau ir rečiau... Bijau, kad tu mane pamesi atgal į prieglaudą.
-Ne, šito nebus tol, kol aš gyvas.
Jų pokalbiai tęsdavosi iki vėlyvos nakties.


Displėjus transporteryje rodė užrašą „išorės režimas: Lamborghini Aspid“. Bagažinėje gulėjo peršautas ir surištas vyras. Vairuodamas duobėtu uolinių kalnų keliu, Faustas jautė jo pykčio, mirties baimės ir isteriškos savigraužos pliūpsnius, žaizdų dieglius. Atvažiavęs į vietą, jis ištraukė jo kūną ir paguldė ant žemės.
-Tai kodėl mane kėsinaisi nužudyti? - paklausė Faustas.
-Taip liepė Anubis, - atsakė jis.
-Kodėl jis taip liepė? Kiek matau tave, tu žudai ne dėl pinigų.
-Man liepta šalinti žmones, kurie netinka šio pasaulio tvarkai. Anksčiau ar vėliau, tu būsi pašalintas.
-Užprogramuotas melas! - Faustas trenkė jam per veidą. - Kodėl tu manai, kad aš netinku tvarkai?
-Tu mus išdavei.
-Aš išdaviau tai, ką ir turėjau išduoti. Aš niekada nežudau žmonių, kurie skleidžia gėrį.
-Nėra jokio gėrio ar blogio. Tai, kas vadinama gėriu ar blogiu, yra sukurta evoliucijai ir silpnesnio sunaikinimui.
-Ką tu žinai apie Vangą?
-Tą patį, ką ir tu.
-Kas internete išplatino jos pranašystes?
-Ne aš.
-Kas tada?
-Jei ir žinočiau, nesakyčiau.
Faustas nusuko sprandą ir pajuto, kaip žudiko energetiniai kūnai ima trūkčioti ir blėsti. Jis juos badė ir plėšė. Skausmo virpesiai išsisklaidė į mėlyną giedrą dangų.


Dafnė sėdėjo elektriniame vežimėlyje ir rūkė. Faustas kalbėdamas juto, kaip tabako dūmai ardo jos silpstančią gerklės čakrą.
-Aš jos ilgiuosi, - pasakojo jis. - Kaskart, atvykęs į Valstijas, nuvažiuoju į Fort Loterdeilo kapines, prie mano mylimosios Keit Džonson memorialo. Ant jo yra išgraviruotos Maksvelio lygtys apie elektromagnetinio lauko teoriją. „Elektrinis laukas kuria magnetinį lauką, magnetinis laukas kuria elektrinį“, - atsimenu jos žodžius. Ji sakydavo, kad smegenų elektriniai impulsai sukelia elektromagnetines bangas, sklindančias erdve. Sakydavo, kad žmogui mirus, impulsų rezginys keičiasi, juda toliau, ir tai yra amžinybės įrodymas. Jos žodžiai įstrigo atmintyje. Mes žavėjomės vienas kitu, traukėme vienas kitą savo tikėjimu. Atrasdavome vis daugiau bendrų tikslų. Galiausiai išvykome kartu ieškoti legendomis apipinto Tibeto Šambalos krašto ir vietovių, kuriuose, pasak gandų, egzistuoja gerųjų dvasių miestas, o žmonės ten miršta iš baimės nuo vėjo ir kalnų sukelto infragarso. Ji, kaip fizikė, buvo pasiėmusi aparatą su antenomis bangų spektrui tirti ir mikrofonus infragarsui fiksuoti. Mačiau, kaip ji žuvo ir girdėjau jos paskutinį klyksmą. Jaučiau, kaip jos siela palieka kūną. Buvo be galo apmaudu.
-Taigi, jūs ten neradote jokios Šambalos? - paklausė Dafnė šaltu balsu.
-Nežinau. Jaučiau, kaip kažkas nematomas ateina, juda ir nebyliai sako: „eik greičiau iš čia“...