Martinas Heideggeris ir laikiškosios būties metafizika (7.)

Ar kankina, ar džiugina, - laikas
Nusineš ir pridengs nežinia
Vytautas Mačernis

Filosofas – egzistencialistas, Edmund Husserl mokinys Martin Heidegger per laiką bandė aprašyti būtį, tiksliau tariant, bandė prieiti prie būties, atsiverti būčiai, kuri filosofo teigimu „pasislėpusi“, „užsidėjusi kaukę“, „atsitvėrusi nuo žmogaus“. Keldamas fundamentalius filosofijai klausimus, kas yra būtis? kaip prie jos prieiti? Heideggeris (Rinktiniai raštai, 1992; Being and time, 1996) ne tik neišvengia laiko (Zeit) ir laikiškumo sąvokų, bet ir jų dėka suformuoja būties (Sein) buvimo (trancendavimo) principus, nubrėžia žmogiškojo pažinumo, metafizikos ribas. Būtis Heideggeriui (1992;1996) yra absoliuti trancendencija – išgyvenamo pasaulio peržanga arba būtis-anapus-žmogaus. Visų pirma tai yra čia-būtis (Dasein), kurios ontinis-ontologinis bruožas yra paslėptis, o psichologinis – rūpestis.

Čia-būtis yra egzistencija, egzistencinė dabartis, kuri reiškiasi solipsistiniame pavidale – paskirame individe. Čia-būtis yra individuali realybė, kol būtis – absoliutus pasaulio kosmosas, visuotinybė. Būtis yra paslėpta, o tai reiškia, kad tiesos apie būtį paieškos reikalauja begalinių pastangų. Mums rodomas ne tikrasis būties veidas, o daugialypės jos kaukės – esiniai. Pasak pagrindinio Heideggerio tekstų vertėjo į lietuvių kalbą, filosofo Arvydo Šliogerio (Heidegeris, 1992), “būtis nuo žmogaus pasislėpia todėl, kad pats žmogus slepiasi nuo būties. ” Žmogus bijo laisvės ir tiesos, bijo akistatos su tikrove, jam artimesnė kaukiškoji būtis per esinius. Tačiau būties negalima sutapatinti su esiniais, ji turi būti atplėšta nuo esinijos, t. y. “būtis turi būti atskirta nuo esinio ir suvokta kaip ji pati”. (Heidegeris, 1992; Heidegger, 1996)

Žmogaus egzistencija pavaldi rūpesčiui. Susirūpinęs savo, visų pirma savo ir tik savo egzistencijos išsaugojimu, žmogus nupuola į pasaulį prie manipuliuojamų ir vartojamų reikmenų ir užmiršta pačią būtį, kuri niekada neatsiveria ir negali atsiverti instrumentinio vartojimo horizonte ir sutapti su tokio vartojimo objektu – daiktu kaip reikmeniu (Šliogeris, 1992). Rūpestis išryškėja žmogaus egzistencijos ribotume, baigtinume, laikinume. Visas žmogaus gyvenimas yra nei “ėjimas į mirtį”. Mirtis yra galutinė laikino žmogaus stotelė, susidūrimas su tuo, kas yra anapus egzistencijos, galbūt Nieku, kuris pasak Heideggerio bei Hegelio, kurį ir parafrazuoja Heideggeris, yra tikrosios būties sinonimas.

Kokį vaidmenį Heideggerio doktrinoje atlieka laikas? Ogi laikas apibrėžia tiek pačią būtį, tiek ir būties raišką – esinius. Būtis yra fiksuotas laikas, amžinoji dabartis. Etimologiškai išskaidant čia-būties sąvoką, galime matyti, kad ji susideda iš dviejų elementų: čia, kaip konkrečios būties vietovės įvardijimas ir būti, kaip bendrinis dabartiškumo imperatyvas. Tuo tarpu esinys yra kintamybės rodmuo, jų raiška nuolat kinta laike ir per laiką. Visa, kas yra, reiškiasi laike, kaip ir visa kaip yra. Būtis yra apriorinė, antjusliška duotybė, esiniai – jusliniai, istoriniai dariniai. Kalbant Heideggerio (1992) žodžiais, “čia-būties baigtinumas žmoguje yra pirmapradiškesnis už patį žmogų”, nes “tai, kas laikiška, paprastai suvokiama kaip tai, kas baigtina”.

Čia-būtis tarpsta kasdienybėje (everydayness), sklidinoje kolektyvinio anonimiškumo dvasios (Das Man). Įvairūs šnekalai, plepalai, dviprasmybės, - kasdienės butinės kalbos atributai užpildo Čia- būties esinius ir atitolina žmogų nuo pačios Čia-būties. Smalsulys, kuris šiaip yra pozityvus būdo bruožas, stimuliuojantis aktyvią pažiną, įsiliedamas į kasdienybės laikiškumą, netenka savo pozityviosios pusės – tampa Das Man ir kartu esinių tarnu. Kita vertus, tai yra pagrindinė su-būties arba būties-su-kitais (being-together-with) prielaida.

Dabarties horizontas yra šiandien. Dabar vyksmas, per kurį mes užčiuopiame laikiškumą yra ekstatinis, išgyvenamas, veikliai patiriamas. Subjektas yra įlaikinamas laikiškume, kuris gali būti datuojamas. Datavimo galimybė pagilina čia-būties rūpesčio aspektą, kadangi mes turime nuosekliai kurti dabartį (make present), planuoti, reguliuoti, koordinuoti savo ateitį, kurios galutinumas yra mirties neišvengiamybė. Kita vertus sutartinė laiko skalė neleidžia užmiršti praeities, kuri visada pasiruošusi iškilti įdabartintų esinių vaizdiniais. Prisirišimas prie čia mus taipogi įlaikina, čia-būtis, pasak Heideggerio (1996) imasi tvarkyti laiką vien nuovoka apie laiko egzistavimą ir egzistavimą laike, suvokimą apie buvimą būties-pasaulyje ir su-būties terpėje. Laikrodžio daiktiškasis parankumas galiausiai tampa čia-būties prakeiksmu, kartojančiu ir neleidžiančiu pamiršti savo baigtinumo bei kadienio artėjimo šios baigtinės egzistencijos baigmės link. Taip dirbtinis ir natūralusis laikrodžiai betarpiškai susisieja laikiškumo gija. Žmogaus čia-būtis tartum įmetama į seklėjančio laiko horizontą, tampa priklausoma ne tik nuo supančios būties-pasaulyje primesto laiko, bet ir nuo laikrodžio, kuris pasiekiamas savistaba arba savivoka.

Ankstyvuosius mėginimus metafiziškai išskleisti laiko sampratą Heideggeris vertina itin skeptiškai. Būtis “Būtyje ir laike”, teigia filosofas, yra ne kas kita kaip “laikas” tiek, kiek “laikas” vartojamas įvardyti būties tiesai, kuri yra būties esatis, o kartu ir pati būtis. Laikas yra nuoroda į nepaslėptį, t. y. į būties tiesą. Tačiau taip apmąstomas laikas negali būti patiriamas įsižiūrint į esinio kaitą. Akivaizdu, kad laikas turi visai kitokią prigimtį, kuri ne tik neapmąstyta metafizinėje laiko sąvokoje, bet apie ją niekada net nesusimąstyta (Heidegeris, 1992). Heideggeris akcentuoja, kad laikas nėra subordinuotas ar pavaldus erdvei, jų santykis yra kur kas subtilesnis. Galiausiai bet kokią metafizinę laiko sampratą jis vadina “vulgaria”, bet čia pat patvirtina, kad netg būdama tokia ji iš dalies atitinka tiesą.

                                                [...]