Auka

Žmogaus žiaurumo paliestiems

Žmogus ištiesia rankas į šonus, kad jo delnus prikaltų prie kryžiaus. Jo veidas skaisčiai švyti, akys… Atrodo, jos kažką regi. Tačiau visi žmonės juk žino, kad šis vyras aklas.

Kuomet jam buvo trisdešimt treji metai, kaimo vyrai išdegino akis rūgštimi. Bausmę turėjo stebėti moterys, taip pat kaip ir dabar, tos pačios moterys, kurias jis nužiūrinėjo besimaudančias upėje. Savo moters vyriškis neturėjo. Kartą pastebėtas besislapstantis krūmuose jis nebėgo, nesiteisino, tik pažiūrėjo Juozui į akis. Trumpai pažiūrėjo ir ramiai nuėjo miško takeliu namo. Anas papasakojo kitiems dviems vyrams, kurių žmonas keistuolis stebėjo ir visi trys nutarė šito taip nepalikti. Mėnesio gale kaimo susirinkime Juozas viešai kalbėjo apie tai, kaip pagavo J. nusikaltimo vietoje. Pirmininkas, drūtas kaimo vyras, atsistojo ir priėjęs prie J. liepė jam tarti savo žodį. Šis atsistojo ir žengęs kiek į šoną, kad pirmininkas neužstotų, pažvelgė į Juozą. Pažvelgė taip, kad anas nuleido akis žemyn ir klydinėjančiu žvilgsniu nerado sau vietos.

Kryžius kol kas guli statmenai ir vyras išsitiesęs visu ūgiu tartum žvelgia į apniukusį dangų. Iš aplinkui sustojusios minios prasiskiria žmogus su kauke. Priėjęs dideliu akmeniu sutraiško J. pėdas. Tartum pajutusios per vyro kūną nuvilnijusį skausmą, nuo aplinkinių medžių suplakusios sparnais pakyla varnos. Kurį laiką žmonės nerimastingu žvilgsniu jas lydi, tolstančias... Tada vėl sužiūra į nukryžiuotąjį, kelios moterys prisidengia rankomis veidą. Jo burna praverta, iškreipta skausmo, tačiau neišleido nė garso. Ar tai žmonės tik neišgirdo?.. Galbūt tikrai apkurto arba nenorėjo girdėti, mat ir dabar negirdi, kokius garsus jo lūpos krutina. Aplaižo jas liežuviu ir toliau negirdimus žodžius kalba.

Būdamas dar vaikas metė akmenį į bažnyčios langą. Nesudaužė. Tik sena kaimo moteris tuo pačiu metu ėjo ir matė. Pasigavusi už rankos stipriai suspaudė ir tylomis nuvedė vidun, pas kunigą. Tas subarė ir liepė kalbėti poterius atsiklaupus priešais tą patį langą. Berniukas nudūrė akis žemyn – nemoka. Tai kunigas pats juos sakydamas prisakė kartoti žodžius paskui jį. Šitaip bepoteriaujant iš lauko pusės į stiklą rėžėsi varna ir šaižiai karkdama nukrito tarp suolų. Kunigas pašokęs ir nežinia ko nubėgęs į zakristiją, vėliau pasakojo, kad šepečio ar šluotos paimti, stiklams sušluoti. O J. dingęs, kunigo manymu, ir paukštį su savimi išsinešęs.

Kam jis dabar meldžiasi, nenori žmonės nė žinoti. Tik skubiai nusprendžia pabaigti – pakelia kryžių ir smeigia jį duobėn įtvirtindami žemėm ir akmenim. Vyrams baigiant darbuotis ant vieno jų galvos iš viršaus nukrenta gelsva čiurkšlė. Tas staigiai atšoka, o susipratęs, kas nutiko, pasibjaurėjęs meta žvilgsnį į J. Tik greitai pajunta, kad į jį sužiurę kaimiečiai, tai susigėdęs nebežino kur dėtis. Meta kastuvą ir pasuka link upės.

Jau sutemus žmonės grįžo namo. Pirmiausia nuėjo į vaikų kambarius, tada į savuosius ir susėdę ant lovų tylėdami žiūrėjo į savo kruvinas rankas.