Už pavasario širmos

Mūsų meilė -
nubus birželyje
ir lyg arbata užvirs,
ir neišbėgs - mūsų meilė.
O žiemą -
mūsų meilė miegos,
ir sudygs mintys
lyg piktžolės,
lyg prieš lietų - žolės.
Sudygs žolės -
be garbės, be šlovės,
kaip aguonos
apnuogintos,
ir riestais ūseliais.
Ir ant aukšto kalno -
kas amžinai auga,
augs, ir žiūrės, ir dairysis
į nuoširdžiausią dangų -
be atvangos.

O ir aš, atsikėlęs,
kaip įprasta rytais -
už pavasario širmos -
tampysiu minties virvutę.
- Mintys, nebūkite pasiutę -
pasipuošusios lengvais -
pasakų rūbeliais.

Bet užeina
į svečius
įkvėpimas,
kaip lietus vėlyvas -
sidabru aptaškęs
visą žemę
ir žydinčias nuotakas -
vyšnias, žemuoges, alyvas.
Lietus išskalbęs -
marškinius -
prieš tai - užminga,
griežtai -
sudraudęs moteris
ir vyrus.

O vyrai -
visą gyvenimą laukia -
suknių kuždančios maldos.
- Skubėkite mergaitės - moterys -
lietutis būna,
juk ne visados.
Žiedai ir pumpurai -
gyvenimo pradžiai.

Šaligatvių klavišai -
žiemos pėdsakus ataus.
Tulpės ir nasturtos -
snukučius atkišusios -
laukia, nesulaukia -
gaivinančio lietaus.

Norėčiau, ir aš būti,
kaip tas lietutis įkirus.
Žaibai, griaustiniai -
gatvėmis nudūmė
ir vyrai, moterys - primena -
vestuvinius namus.
Ir maudos - vyrai, moterys -
subridę į dangų
ligi alkūnių.

O pavasaris
lyg svečias -
ilgai lauktas, netikėtas
ir ne laiku pražydęs,
ir išsiskleidęs -
žiedais ir pumpurais,
o saulė - žiūri, dairos
pro namus, ir pro lapus,
o mano lietutis -
užtikrintas,
kaip ir mano tikėjimas,
ir pašaipus vaikams
ir žiedlapiams -
nukloja auksu -
mano taką.

Paliaus
šalti lietūs lyti -
už pavasario širmos
- O kur skubate -
merginos, moterys?
Kažkas, kažkur
jus veda, kviečia.
Viršum beržų -
saulė šviečia,
ir laiko -
rausvą uogą saujoj -
mažom kaltėm
apkaltinus -
žiemos pusiaują -
pavasarį
lyg arklį širmą.