Esė apie komentarų meną

.


1.

VALDOVĖ

IŠSISKYRIMAS

Man reikia
tavo tuščių pažadų
mums lemta išsiskirti
Aš nenoriu
išsiskirti
Neužmiršiu
Lauk manęs


        Šį eilėraštį, tikriausią iš tūkstančio, sistema sugeba išmesti už borto. O eilėraštis viską turi: originalumą, intrigą, svarbą, ir nuoširdumą – tekstui nesvarbu, biografiškai tikrą ar suvaidintą. Dar fabulą turi, kompoziciją – turi daugiau negu užtektų turėti.
Viską turi, reiškia nieko netrūksta, ar ne? Vienam patiks, kitam ne, bet dera elgtis kaip su stikline, jei ne kaip su vaza. O „ekspertai“ masiškai ir vieningai šveičia už borto. Kas tai, išties? Minios psichozė, hipnozė? Nepanašu kad tai tendencingumas. Daugumos ekspertų tekstai neduoda pagrindo arba tiesiog neleidžia autorių laikyti neišmanėliais. Tai kas per monai?

        Štai „eiliniai“ rašykai su išimtimis, bet masiškai pajuto tikrą opusą. Kartais abejodami, mat nematytas, originalus, bet pajuto, įvertino. O būrys ekspertų neperlipo šito slenksčio – išties nebanalaus akmenaičio.

        Keistoką apsireiškimą kiek paaiškina Vilnelės Vėl  straipsnio apie eilėraščius galima įtaka. Visiškai teisingi ir naudingi dalykai ten pateikti su hipertrofuota savo pažiūros teisumo nuojauta, takelis rodomas siaurutis, nuo jo ir klasikas ne viens nuslys, o čia – Valdovės padėtas daiktas neregėtas.
Teisinga Vilnelės scholastika puse atvejų gali ir pakenkti.
        Visa tai rodo požiūrių ekonomikos problemas Rašykų karalystėje. Senstanti bajorija eilėraštį traktuoja pagal vieną iš tūkstančio galimų sampratų. Jei ir 10 apibrėžimų aprobuotų – 99% už borto.
        Dar gerai, kad tictac panašaus „buitiškojo“ neištiko „Išsiskyrimo“ likimas. Net smalsu, kodėl neištiko – puošmenos ar išradingumas gelbsti. Ir vis tiek – aiškiai 5  verta „buitis“ žinovams kliedisi abejotina. Lyg postmodernų aukcione – fleksijos nelabai verta „refleksija“ parduodama šmotą brangiau.

2.
        Aptarę porą charakteringų atvejų, pirmą nebejauną, antrą šviežią, šį tą klasifikuosime.
        Mūsų tinklapio kritinė mintis, išsiliejanti komentarais, sukuria manieras, formules, algoritmus. Šios priemonės leidžia daug nesiplečiant, nesivarginant,  nenagrinėjant kiekvieno kūrinėlio ypatybių, dviem – trim sakiniais pastatyti tą dalykėlį į vietą, kritiko numatytą – pagal to kritiko asmeninį skonį, išmanymą, arba pagal rašykų visuomenėj susiklosčiusią situaciją.
        Verta išskirti pagrindines tų algoritmų formas, paminėti ir anapus štampų gyvas kibirkštis.

1.   Komentarai - nuoširdūs pasisakymai, ne galopu lėkusių per tekstus, o normaliai perskaičiusių.   
    Teigiami ar neigiami, taiklūs ar pro šalį, jie nepriklauso veikiančiai „profesionaliajai“ sistemai, tad  yra vertingiausi.
2.   Tictac maniera. Išskiriama pora opuso bruožų, bent vieną bruožą stengiamasi parodyti sąmojingai – tai įtikina. Sekančiu sakiniu vertinama balais, dar sykį nurodant pagrindą. Komentarui užtenka 1 – 3 eilučių. Tai puiku, bet visgi tenka komentatoriui minutę pagalvoti. Nors šiaipjau šio komentatoriaus vertinimai nesikeisdami remiasi ta pačia neklaidingumo nuojauta – pirmuoju įspūdžiu, fragmentišku, paviršutinišku.
Šią manierą sėkmingai įsisavinau.
3.   Vilnelės Vėl maniera – to trūkumo, poreikio galvoti, neturi, bent jau neigimo atveju. Formulė: kuolą rašau, tipinis pasmerkimas minty. Tai priešinga tictac manierai schema. Jos mokytis – neįdomu.
4.   Tarp šių charakteringų algoritmų – įvairūs tarpiniai variantai. Dažnas – UNIVERSALUSIS vertinimas. Jį naudoja  A Puokas ir daug kitų. Manieros principas – beapeliaciniu  tonu pateikiami nesugriaunami, nes vien oro sudrebinimu pagrįsti teiginiai. Tokį komentarą galima kopijuoti prie bet kokio rašinio, nors ir prie to komentaro autoriaus rašinio – ir tiks.
      „Tekstas dėl teksto. Ne skaitymui. Rašymui. “ – Stipru, bandyk, paneik.
          „Nėra eilėraščio, tik daug žodžių“  - tiks beveik bet kur, ir ypač teiginio autoriui.
          „Perskaičius juos nieko nepasilieka. “ – Aišku, kad liko, jei komentuoja. Bet - įrodyk teisme, čia kaip  mafijos byla. Ir panašiai.
5.    Savų supuvusių nervų katilas kaimynui ant galvos – palengvėja. – Sunkiai įrodoma.  Čia pat  neturintys ir nežinantys ką pasakyti, o veblenantys. Čia – nepavykę bandymai šmaikštauti ir šiaip iš skurdo neišsikapstantys komentarai. Čia priskirtini komentatoriai, iš paskutiniųjų ieškantys, kaip sumenkinti jiems įspūdį padariusį opusą – neišvengiamo meno visuomenėse pavydo apraiškos.
6.       Komentarai – šūkčiojimai. Emocijų išreiškimas – reikšmingas reiškinys. Dažnai komentuojamam malonus.

.                              IŠVADA
            Gyvenimas Rašykų karalijoje verda ne prasčiau negu bet kuriame kitame literatūriniame katile.
            Ir nieko originalaus, tiksliausiai viskas gal Balzako aprašyta.