Vienpusis kelias

Sunku nuryt
paskutinį duonos kąsnį.
Mirštant, merdint -
sunku skausmą iškęsti.
Juodi slibinai -
širdyse klesti
ir gimsta - mintys margos,
ir liūdi -
susikrimtusios mergos.

Ugnis
rankas sušildo,
o už langų -
krapnoja, lyja.
Rūškanas veidas,
už namo kampo - kalnas -
mūsų džiaugsmus
ir skausmus -
lyg stalus pasidaręs.
Durys užsidaro,
o aš, į tavo suknią
įsikniaubęs,
ir man pasidaro -
lengva, gera.

O Likimas ir mus,
kaip vaikus nutildo
ir sutraiško,
kaip sraiges,
o atsėlinus
į namus Baimė -
lenda pro akis, nosis,
ir mus, abu,
kaip ąžuolus
pražildo,
o vienintelis -
mūsų vienpusis kelias
iš lapų aukso
ir sidabro
nulietas.

Gimsta kūdikiai,
gimsta pasakos -
geros, negeros
ir atsiliepia - iš laukų
ir miškų - aidas,
ir tolsta - gulbės, gervės,
ir mes einam iš ten,
iš kur dainos ataidi.

O saulei nusileidus,
išaušus rytui -
mūsų meilė -
kažkur dingo.
Svetimi malūnai -
mūsų meilę mala,
o aš, girkšnoju vyną, alų
ir keikiu - žmoną
nelaimingą,
o malūnai
miltus mala.

Labai anksti -
klevai, beržai -
lapus numėtė
ir staiga -
pradėjo snigti, lyti,
ir žydi, mano Mėta,
kaip gležna lėlytė.

Gyvena, dirba
mano Mėta,
vien savo malonumui,
o aš, per Nidos molį,
per kelio žvyrą
į jos namus,
kaip svečias.
Tėvas - grūdus
į malūnus vežė,
augino miežius -
daugiamečius,
o jo vaikai -
po antkapiais,
po kryžiais.

Ir girgžda -
senos miško supinės.
mūsų mintis
ir širdis slegiančios,
o mūsų rankos
tarsi vyšnių šakos
susipynusios -
juodos dienos,
dar juodesnės naktys.

O kiek - į tas dainas -
rūpesčių, darbų sudėta.
Diena - naktis.
Diena - naktis.
O mes, akis
į dangų keliam.
O kažkoks,
praeivis dėdė -
džiaugiasi
išsirovęs
mūsų išmintis,
kaip kelmus
ir krapštosi pakaušį -
mūsų kailiuose
apsigyvenęs.

Sunku numirti - nurijus -
paskutinį duonos kąsnį
ir išgėrus - šlaką pieno.
Iš dangaus Mirtis,
per mūsų kiemą.
ir mes, ją,
ant rankų pakeliam,
ir neišmetam,
ir nenumetam,
ir ilgai galim,
kaip įkyrią musę
pakęsti.