Nenoriu sunkumo, noriu paprastumo,
Bet manį keista srovė teka... tokia nepakeliama...
Atrodo, jog pats savo vidaus nesuprantu,
Galiausiai jo jau nebekontroliuoju...
Seniau buvo lengviau,
Mintys kitokios, žmonės kitaip atrodė.
Kažkas mane pakeitė, lyg ir protingesnis,
O suprast manęs nieks nesupranta,
Įskaitant ir mane...
Nebijau aš mirties, ji manęs seniai laukia,
Prieš metus ar daugiau, daktarai pasakė,
Sergu aš lėtine liga... keista, bet aš gyvas.
Pati mirtis manęs nebaugina,
Tik nenoriu, jog draugai liūdėtų,
Verktų ar mąstytų, kaip jiems buvo gera, -
Su manimi tą vakarą ar dieną.
Visus savo draugus aš myliu, kaip vaikinas merginą.
Gal traukos ir nėra, bet myliu. Savotiškai.
Daug kas mane sieja su tekstais,
Kuriuos rašiau ar rašysiu.
Nemaža čia teisybės - gal net per daug jos.
Metas lėkti, vėlu, o kelionė ilga. Iki...