Iš pasmerktojo užrašų (4)

***

Pro atdaras duris išeinu į sodą, nutviekstą saulės šviesa, prisiskinti meilės vaisių. Deja, kaip tik tuo metu, tarsi man įsibrovus, debesys praranda spalvą, tampa tamsūs, rūstūs, pikti. Iš dangaus pradeda lašnoti; justi žaibai ir griaustiniai.

O aš toks vienišas šitame lietuje...

Meilės vaisiai, be abejonių, uždrausti ir man teks laimės ieškoti kitur.
- Šilumos nebus. - prabyla medžio šaknys.
- Šilumos nebus. - prabyla sąžinės balsas.

O aš vis dar nerandu sau vietos...

Liūdnai apsidairau ir pasisuku grįžti namo. Pasijuntu, tarsi išvarytas iš rojaus.