Kardininkas. Edvardo Dreiko istorija (2 dalis: Pradžia)

1.

Gatve, plyšaudami kažkokią nešvankią dainą ėjo du apspangę vyrai. Jie, prisiliuobę senojo Henrio smuklėje,, Tauro Ragas‘‘, ėjo namo, pas savo įniršusias žmonas. Arabastos vyrai jau seniai buvo pripratę prie žmonų riksmų, jiems grįžus iš smuklės. Bet nors ir kaip žmonos juos talžytų kočėlais, keptuvėmis ir dar velniai žino kuo, Arabastiečiams smuklė buvo šventas dalykas ir jie visai nesiruošė ten nebesilankyti. Juk taip smagu po dienos darbų išlenkti bokalą alaus ar taurelę degtinės ir su kitais vyrais aptarti šviežiausias miesto naujienas.
Bet ne visi vyrai rinkdavosi į smuklę prisigerti. Kai kurie, panaudodavo išgirstas žinias savo tikslams, kurie neretai atnešdavo Arabastai nelaimę. Bet šį vakarą vyrai galėjo atsipalaiduoti ir ramiai kalbėti apie savo reikalus, nes smuklėje nebuvo nė vieno nepažįstamo ar įtartino asmens, kuris galėtų pridaryt Arabastoje bėdų.
Taigi, tiedu vyrai plyšavę vidury miesto, nė neįtardami, kad smuklėje pažįsta ne visus, pasakė tokią žinią, kurios tikriausiai nė pats Arabastos valdovas nežinojo, įveldami Arabastos žmones į dar vieną nuotykį. Bet pradėkime viską nuo pradžių...
Taigi, miesto vyrai, kaip ir kasdien, prieš pradėdami savo išgertuves apsižvalgė, ar nėra smuklėje kokio nepageidaujamo svetimšalio, kurį reikėtų išvaryti. Pačiame tolimiausiame smuklės kampe sėdėjo apšepęs senis, užsimaukšlinęs ant galvos gobtuvą. Vienas vyriškis jau ruošėsi jį išvaryti, bet smuklininkas Henris jį sustabdė, sakydamas, kad nepažįstamasis yra kurčias ir nebūtina jo varyti.
Po kelių bokalų alaus, vyrams sušilus, aplink kaip iš gausybės rago pasipylė kalbos. Vieni kalbėjo apie naują (jau aštuntą) šerifo žmoną, kiti apie gerą šių metų derlių, bet daugiausiai kalbų sulaukė jaunosios Arabastos valdovo dukterėčios dingimas. Vyrai kalbėjo, jog dėl visko kalti Morlokai ir juos būtina naikinti, kol šie nepridarė daugiau rūpesčių.
- Girdėjau, kad lordas Fatelis samdo vyrus, kurie išnaikins visus prakeiktus Morlokus. - tarė senasis smuklininkas.
- Cha, jie bejėgiai prieš Morlokus! - nusijuokė storas raudonžandis malūnininkas. - Girdėjau, kad tie išsigimėliai sugeba valdyti ugnį ar sukelti žemės drebėjimus!
- O jeigu paprašytume sostinės pagalbos? - paklausė malūnininko sūnus.
- Sūnau, nejau galvoji, kad niekas neprašė? Prašė, dar ir kaip prašė. Bet karalius labai užimtas žmogus, jis neturi laiko tokiems mažiems miesteliams kaip Alibahas.
- Vienas iš lordo patarėjų yra mano geras draugas. - pasigyrė vienas liesas blondinas. - Jis man papasakojo, kad karalius atsiūs pagalbą tik tuo atveju, jei rasime Morlokų slėptuvę.
- Tai neįmanoma! - sušuko smuklininkas.
- Įmanoma! - gudriai nusišypsojo vienas iš pradžioje minėtų vyrų. - Džeimsas kai ką žino. Papasakok jiems ką girdėjai, Džimi!
Džimis pabaigė alų ir garsiai atsirūgęs prašneko:
- Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad senis Vu, tasai svetimšalis šamanas gyvenantis kalnuose, slepia Morlokę. Jei ją pagrobtume, galėtume išpešti iš jos Morlokų gūžtos vietą.
- Gera mintis! - nudžiugo malūnininkas. - Jei sakai tiesą, rytoj iš ryto galėtume užpulti senį Vu ir pagrobti merginą. Be to, girdėjau, kad senis savo namuose slepia daugybę vertingų daiktų iš įvairiausių pasaulio vietų. Juos būtų galima brangiai parduoti svetimšaliams pirkliams.
- Vadinasi, nuspręsta! - džiugiai suplojo rankomis smuklininkas. - Rytoj, dar gaidžiams nesugiedojus traukiam į senio Vu lūšną ir pagrobiam tą išsigimėlę.
Vyrams pakėlus degtinės taureles, iš savo vietos pakilo kurčiasis senis ir iššlubčiojo pro duris laukan. Nė vienas vyras nepastebėjo, kad iš jo naftalinu prasmirdusio apsiausto skverno kyšo puošni kardo rankena...

_ _ _

Senis tyliai žingsniavo akmenimis išgrįstu miesto taku. Įsitikinęs, kad niekas nemato, jis greitai nuskuodė į miesto pakraštį, kur paslėptas vešlių krūmų ir aukštų medžių sroveno mažytis upeliūkštis.
Ten senis išsitiesė, nusimetė savo apsiaustą, nusiplėšė nuo veido dirbtinę barzdą ir pasėmęs didelę saują vandens nusiprausė grimą. Po keliolikos minučių vietoje senio, čia jau stovėjo aukštas, raumeningas jaunuolis, medaus spalvos plaukais. Jis vilkėjo odines kelnes, raudonus berankovius marškinėlius, buvo apsiavęs sunkius aulinius batus. Ant kairės jo rankos buvo ištatuiruotas kiniškas hieroglifas, reiškiantis ugnį. Prie vaikino šono buvo prisegtas sunkus kardas, brangiais akmenimis išpuošta rankena, įkištas į raudonos odos makštis.
Vaikino vardas buvo Edvardas Dreikas. Kai jam buvo septyni metai, tėvas išsiuntė jį į rytus, į seną šventyklą, kurioje mokėsi kardo valdymo technikos. Deja, ten Edvardas tik varė iš proto savo mokytojus vogdamas iš aplinkinių kaimų ir negerbdamas senųjų dievų. Vienintelis berniuko draugas buvo senasis Vu, šalia šventyklos esančio kaimelio šamanas. Jis tikėjo, kad iš Edvardo gali išaugti puikus vyras ir kasdien mokė jį rašto, istorijos, geografijos ir kitų reikalingų dalykų. Taigi, jaunasis Edvardas augo, stiprėjo ir išmoko puikiai valdyti kardą, bet nekreipdamas dėmesio į tėvo reikalavimus stoti į karaliaus armiją, jis iškeliavo į platųjį pasaulį ieškoti nuotykių.
Edvardas labai nustebo, išgirdęs senojo Vu vardą ir dar labiau nustebo išgirdęs, jog šis savo namuose slapsto Morlokę. Taigi, jis nusprendė surasti Vu pirmiau nei įsiutę, pagiringi miestiečiai ir jį iškvosti.
Edvardas čiupo savo mantą ir pasileido link kalno, kol dar neišaušo ir kaimiečiai neatbildėjo pas Vu.

_ _ _

Užkopęs į kalną, Edvardas atsiduso. Šiek tiek paėjęs tiesiai jis pamatė mažytę, kiniškos architektūros trobelę. Priėjęs prie durų jis pabeldė. Durų niekas neatidarė. Tada pabeldė dar kartą. Vėl nieko. Edvardas patraukė už rankenos. Durys buvo neužrakintos. Įėjęs į vidų Edvardas pamatė tai, ko pamatyti tikrai nesitikėjo: aplinkui mėtėsi baldai, sudaužytų indų šukės, ant lubų suposi sudaužyta žibalinė lempa, o ant sienos raudonavo didelė kraujo dėmė.
Edvardas apžvelgė kambarį ir žengė žingsnį į priekį. Staiga jis pajuto į pakaušį įremtą revolverį, o moteriškas balsas už jo nugaros ištarė:
- Žengsi dar žingsnį ir galėsi rinkti savo smegenų likučius nuo sienų!..