Kopose

Nemėgstu aš žodyno tuščio
Meilingų žodžių ir apgailėtinų išsireiškimų
‚Aš tavo‘ ‚Tava‘. ‚Per amžius tavo! ‘.
Vergystės aš nepripažįstu.
Gražiai merginai žiūriu aš į akis
Ir jai sakau: ‚Šiandien naktis.
Bet ryt – bus švytinti, nauja diena.
Ateik. Pakelk mane, aistra karšta ir iškilminga.
O ryt pradingsiu rytmečio rūke‘.

Siela manoji paprasta. Jūrų vėjo
Sūraus, sakuoto pušų kvapo
Prasisunkus.
Ir aš žavingas -  grožiu neturtingu
Smėlėtų kopų
Ir šiaurės krantų rūsčių.

Ir štai atėjo ji, ant skardžio atsistojo.
Jos akys švietė gintaro geltoniu
Nuo Saulės rytmečio ir smėlio.
Plaukai, kedenami šiltu sakuotu oru
Plaikstėsi, spindėdami padangių mėliu.
Atėjo. Susikryžiavo žvilgsniai žvėriški.
Susijuokė, ir metė į mane auksinio
Saują smėlio.
Paskui pašoko ir skardžiu nubėgo.

Ilgai vijau ja. Išsidrąskiau rankas ir
Veidą ir drabužius. Rėkiau, vijau
Ją lyg žvėrį, vėl rėkiau, kviečiau.
Aidėjo miškas, lyg nuo tauro rago.
Ji tik palikdavo lengvas pėdas
Lakiuose kopuose ir dingo pušyse.
Kai jas užpynė vakaro melsva tamsa.

Ir aš guliu, uždusęs nuo bėgimo vienas.
Smėlyje susmigęs.
Akyse degančiuose bėga ji
Ir juokiasi visa: plaukai kvatoja,
Kojos, juokiasi suknia, nuo vėjo
Pasikėlus.
Guliu, galvoju. Šiandien naktis,
Ir ryt naktis. Ir neišeisiu aš iš čia,
Kol neužvaikysiu jos, kaip stirnos.
Ir balsu, į tauro ragą panašiu,
Jos nesustabdysiu.
Tada jai pasakysiu: ‚Mano! Mano! ’
Ir lai atsako man: ‘Tava! Tava! ’