Po karštos vasaros

1.

Visų mirčių,
visų ligų išvengęs -
pasinersiu į dailę, muziką.
Susidraugausiu,
su viso pasaulio
mūzomis
ir į poetus
įšventintas būsiu.

Po karštos vasaros,
prieš mano akis,
prieš mano valią -
pakniubstom lekia -
visas mūsų gyvenimas -
mintis eilėraščiais,
dulkių stulpais,
ir dūmais vemiantis,
o aš, kaip laikrodis einu -
išsiilgęs kaimiškų,
ir miestiškų dainų.

O po trumpos,
karštos vasaros -
mane slegia  rūpesčiai -
mažų ir didelių miestelių,
ir aš, kur buvęs, kur nebuvęs -
grįžtu - į senus
tėvų namus,
o tėvų namuos -
girgžda senos sienos,
grindys ir durys -
papuvusios,
o ant plyno lauko -
sukiojasi vyrai,
kaip vėjarodžiai,
vaikai ir moterys -
kaip įskilusios plokštelės.

O po karštos vasaros -
kaimų ir miestų šunys -
per dienas, naktis -
loja, kaukia, skalija
ir girgžda - jungą nusimetę -
mano ratų ašys,
o kaimų ir miestų žmonės
į gerus šunis -
labai panašūs.
Ir žmonės - juokiasi ir verkia,
kaip rudeniniai medžiai -
nusimetę kaukes.


2.

- Kaip užstatą
tau prieš akis - statau
tą veidrodį, tą dangų
ir kojų nedangstyk -
jeigu neužsidengia -
matau iš akių tavų -
tą papilkėjusią padangę.

- Vėsia ranka paliesk -
tą veidrodį, tą dangų.
Vaiko rankos - per mažos,
ir per trumpos kojos,
o dulkės - vieškelius, kelius -
viltim ir neviltim uždengia.
Atsigavau, dar kartą -
sudegintuos namuos -
smilksta mūsų vasaros
ir tirpsta - mūsų žiemos.
Šiltos, šaltos dienos,
spalio naktys drungnos.

Artėja, tolsta -
tos vasaros, tos žiemos,
tos trapios valandos,
sekundės.
Ne vieną kartą degintos -
tos lubos, sienos
ir nesudegintos -
tos mano mintys šėmos
ir per šventes,
ir per laidotuves -
akis ir širdis - deginančios.

O aš, visų ligų,
visų mirčių išvengęs -
pasinersiu
lyg katinas
į Laiko pelenus -
į miglas, į švendres
ir pravirksiu -
lietaus ašaromis -
didelėmis,
tarsi pupelėmis.