Iš pasmerktojo užrašų (2)

***
Apie buvimą šalią. --

Vėjui skriejant per kalnus ima mausti trapius žmogaus kaulus. Širdį spaudžia nerimas: dirbtinis vanduo, dirbtinė kaukė, dirbtinis žiovulys. Viskas tėra iliuzija. Iliuzija tėra pasaulio vienetas ir viskas sukasi. Apie ją.
Bet aš ne konformistas.
Tu tokia sutrikusi, dairaisi - kur nusišlapinti? Ten, kur alyvų šlama krūmai benykstančiame pavėsy nuodėmių. Jos vis dar šiltos. Dvelkia...
Besileidžianti cosmo saulė gintarais tau moja ir groja ilgesio simfoniją -
ne tavęs, ne Bethoveno, o jausmų: nuogo kūno prakaituotoje lovoje, atvėsusios kavos ant stalo, meilės šalia. Meilės šalyje, kur jos visi nekenčia. Arabijose, Jugoslavijose... Dvelkia netikrumu, kai tu šalia...
Buvimas arti d. v. e. l. k. i. a liūdesiu. Nelengva pamiršti rankas glamonėjusias, apsidžiaugt, pajaust, apkabint, kai nieko nėra.
Tik naktis jau šalta, jau dvėsėlena įleidžia šaknis į žemę, drėgną nuo ankstyvo ryto rasos. Jau naktis toli ir pasijutau geriau. O tu esi ne viena.