Skaičiai

Tėvas uždegė žibalinę lempą ir klampi lyg derva tamsa atsitraukė. Tik giliausiuose trobos kampuose pulsavo juodi rutuliai. Pakabinęs kepurę ant vinies, atsisėdo šalia manęs. Įspraudęs plunksną  tarp mažyčių mano pirštų liepė rašyti.
Tai buvo prieš ketvirtį amžiaus. Vaikino pirštai nuslydo riesta mylimosios nosim, surinkdami rasos lašus: vienas, du. Drebančia ranka rašau pirmuosius skaičius: 1+1=2. Tėvas, motina. Šaudyklė staklėse: vienas, du, vienas, du...
Po metų gimė sūnus. Gintarinių akių. Galėjai jose stebėti įstrigusius voriukus ir augaliukų lapelius.  2+1=3. Tėvas, motina, brolis. Daužosi nuleidžiamas į  šulinį kibiras: viens, du, trys, viens, du, trys...
O vėliau-dukra. 3+1=4. Tėvas, motina, brolis, aš. Brolis lankoj dalgį žvangina: vienas, du, trys, keturi, vienas, du, trys, keturi...
4-1=3. Tėvas, brolis, aš. Motinai trimis vaško lašais užlipdė akis. Paguldė sodely ties trečia liepa. Spragilai jaujoj:  viens, du, trys, viens, du, trys...
Sūnus išėjo į mišką. Stribai gale sodžiaus visus suguldė. Kraujas žemėn riedėjo lyg spanguolės iš pintinės: viens, du, viens, du... 3-1=2 . Tėvas, aš.
Lempa ima gesti. Tamsa vis arčiau ir arčiau slenkasi. Tėvas pakyla nuo suolo, peržegnoja mane prieš miegą ir išeina laukan. Eina sodelin prie trijų liepų. Ties dviem kauburiai supilti. Atsiremia į trečiąją. Tamsa uždusina paskutinius liepsnos blyksnius. Užsimerkia akys.