Ateivis

Guodžia mergaitę
geraširdę,
kelia ant pečių
kuprinę,
o ant kaklo -
ne deimantai, o žirniai.
Senelė atidaro
savo krautuvėlę -
kraičio skrynią.

Senelė įsileido -
saulę linksmą
ir raudoną
ir nušvito - stalai, grindys
ir senelė,
nuo žemės kelia -
duonos trupinėlį,
plutelę duonos.
Senelė, nuo darbų,
dar labiau palinksta -
kiekvienas ateivis,
kiekvienas vėrinys -
iš rankų krinta.

Senelė uždaro -
savo krautuvėlę
ir ties stalu, palinksta -
tartum viršum tribūnos,
viršum samanoto kelmo -
kelmo juoda širdis
ir mergaitės grybai, lėlės.
Vandens klanai -
su ašarom per pusę.
Senelė - riešutus iškrato,
iškrato, kas krautuvėlej
būna ir ko nebūna,
tik švininiai, alaviniai
kareivėliai
nesupūna
ir nukleipti -
senelės batai...

O mergytė
įsisegus saulės sagę,
o už, senelės daržų ir sodų -
žiedų ir pumpurų liepsnos.
Senelė, visus vyrus
mylėti liepia,
ir džiaugias -
svečių sulaukus...

Tirpsta
pirmos snaigės
ant laiptelių
ir rausta -
saulės akys rudos.
Mergaitės ir senelė -
apsidairo -
sidabrinis šerkšnas -
viršum liaunų
ir žydinčių vytelių.
Senelė sako, -
- Žiema, prasidėjo.
Mergaitės, jai atsako.
- Ar ištikrųjų?

Senelė kelia
mergaitei ant pečių kuprinę,
o mergaitė,
ant liaunų kojelių stojas
ir aš stoviu,
kaip ateivis
kaip vaikas nusiminęs,
lyg negyvenamoje žemėje -
artojas.