Skubantis upelis

Išvinguriavo upelis
Maža uodegėle,
Nežinia iš kur...
Blyksėdamas
Rausvus blyksnius,
Žiogų prigrotiems gojams, -
Pastebėjęs manę,
Sustojusią ant pilko akmenėlio,
Palaižė basas mano kojas.

Susukęs nuotaiką
Į mažą sūkurėlį.
Upelis vis skubėjo ir skubėjo:
Sruveno, griuvo, kėlėsi,
Kad tik nepavėluotų,
Kad tik suspėtų,
Kai paukščių takas tūps,
Ant jo šilkinės nugarėlės.

Sugėręs juoką
Ir pasaulio spindesį,
Sustok, upeli. -
Ir sustabdyk pasaulį,
Čia ta stotelė,
Čia reikia man išlipti:
Eisiu į tylą, -
Tik tyloje stiprybę pajuntu.

        *****
Upelis manęs neišgirdo, -
Tiktai smėlėtam vingy.
Susidabravęs, lyg sparnu erelio,
Uodegą užraitė.
Paskui, palikęs patyrimo žymę
Ant pilko akmenėlio,
Pradingo už lakštingalų giraitės.