Man nerūpėjo ateitis, nes buvau už visus pranašesnis. Mąsčiau kaip Napoleonas - šaltai, griežtai, tiksliai ir neturėjau laiko toms mokslo nesąmonėms. Pasaulio pabaigoje niekam nerūpės kiek diplomų turi ar kiek turtų sukaupei. Aš tenorėjau gyventi: nuotykių ir linksmybių. Gyventi, o ne vaidinti, kad gyvenu. Štai ir viskas.
***
Ir vis dėl to aš esu pasmerktasis, kuriam tenka kęsti liūdesį, vienatvę, ilgesį, ilgas valandas kankintis iš skausmo, nes vis dar neradau žmogaus, kuris mane suprastų. Galiausiai tai nėra taip svarbu, nes gal tas žmogus visai ne žmogus, o kažkas, užrakintas nelaisvės narvelyje ir man teks surasti raktą, kad galėčiau jį išlaisvinti, o jis rastų kelią į mano širdį.
Ieškoti, ieškoti, ieškoti...
Šiaip buvo toks laikas, kai galvojau, kad rašau puikiai, mano vekėjai originalūs, įdomūs, išgyvenantys ir bandantys spręsti didžiuosius pasaulio klausimus. Užmojai neblogi ar ne? Nekalbėkime apie tai kada ir kaip pakeičiau nuomonę :) Manau, kad rašymas, kaip ir kitos meno formos (fotografija, kinas, skulptūra etc.), reikalauja ne tik talento, bet ir gebėjimo tą talentą tinkamai naudoti. Sėkmės mokantis.
Taip, as arogantiskas, taip as pasikeles. Taip, man dar reikia iki tobulumo pasikuisti. Bet savo nuomones nekeiciu. manau, kad kuriu kaip kuriu. Kas isplaukia pasamonej at sukuriu. Nesedziu spec. ir nedelioju minciu.
Taip, as arogantiskas, taip as pasikeles. Taip, man dar reikia iki tobulumo pasikuisti. Bet savo nuomones nekeiciu. manau, kad kuriu kaip kuriu. Kas isplaukia pasamonej at sukuriu. Nesedziu spec. ir nedelioju minciu.
Tu esu tik 17 metų - dar labai jaunas! Manau, šaunu, kad išvis bandai kurti - nebijok kritikos. Žinok, iš pradžių išeina pššš..., po to vėl geriau, po to vėl... :) Juk nesi koks persenęs diedas, kuris tik tiek sugeba parašyt, čia tik pradžia - atsispirk ir šok :), tik stenkis atsižvelgt i komentarus, vien už pagyras joks rašytojas žymiu netapo.
Kas liūdniausia, kad visa tai nėra originalu, net ir pavadinimas. Bet jeigu bus tūkstantis ir daugiau ir jie pranoks šias nuotrupas originalumu ir minties gilumu, tai bus galima atleisti šioms dviem nesužibėjusiom pastraipom už lėkštumą.
Dovepasl, Jus skaito, komentuoja , o štai Jūs taip taškotės didybe. Kažkaip nesižiūri. Ar komentarui parašyti privalu būti literatūros žinovu? Vargu. Už tai, ką galvoji atsiprašyti nereikia.
Pritarsiu visgi Gaisvai. Po pirmų trijų žvaigždučių išrašyta mintis lyg ir kėlė apetitą, bet jau atleiskit, po sekančių trijų žvaigždučių patiektą tekstą įsidėjus į burną norėjosi išspjauti. Kodėl gi? Nes viskas taip... skysta - kramtyti nelieką ką, tekstas tik vėliasi tarp dantų.
Nenoriu versti Jūsų nuo sosto, sėdėkite, tik beskaičiuodamas pavydinčius pabandykite sukalkuliuoti, kiek atsirastų galinčių parašyti taip pat kaip ir Jūs, jei gyvenime yra perskaitę vieną kitą knygelytę. Kiek priskaičiavote? Teisingai, velniškai daug.
Nesipiktinkite, o bandykite nekartoti, kas jau tiek ir tiek atkartota :)
Piktinatės vistiek? Tai stveriu liniuotę, "mieruosiu" kiek bambos nugraužė (pavydas).
Tai tik pasiteisinimai. Tekstas prastas. Balai, manau, irgi savo pasako.
O kodėl turėčiau rašyti vien dėl jūsų, kad kažką įrodinėčiau? Ne, kūryba to nenusipelno :-)
Gaisva, manau esate neoriginali ir manes nesuprasite. Tai nuotrupos iš visų (tūkstančio), o gal daugiau pasmerktojo užrašų, kurie byloja apie jo mąstymą, įsitikinimus. Tai mano sukurtas herojus, kuris savaip suvokia pasaulį ir visa, kas sukasi aplink jį. Tai tebuvo dvi ištraukos. Bus ir daugiau. O jeigu manote, kad tai blevyzgos, vadinasi rašiau labai tikroviškai, nes jūs visiškai teisi. Tai banalu, susaldinta, bet akivaizdu, nenusaldinta ir nesugadinta. Mokate geriau? Duokite pavyzdziu, kuriu nematau jusu kuryboje. O uz pavyda dekui.
Pati pradžia, įžanga buvo kažką žadanti, bet paskui... Viskas taip subanalinta, nusaldinta iki paukštelių narvelyje, kad net koktu skaityti.
Ir apskritai, kokių tikitės komentarų ir skaitytojų reakcijos iš tokio trumpo teksto, kūriniu net liežuvis neapsiverčia vadint?
Oho, gal pasmerktam princui reiketu žirgo, nes anas manyje vis dar slepiasi. Galėčiau perleist už praeinama kaina ;).
Sruoga, gal ir gražiai, bet koks ten grožis be gyvenimo pilnatves, taip sakant. Čia gi problema didžiausioji lyrinio herojaus.