Auklėtojos vasara

Sutikęs -
savo auklėtoją
lyg pomidoras
išrausiu.
Obuolių, agurkų -
žiemai užsiraugsiu
ir liūdną dainą -
auklėtojos vasarai
užtrauksiu.

Nutols - žiemos,
vasaros. Nutols -
dviejų tūkstantųjų rugsėjis
lyg ant patrankos vamzdžio -
mūsų metus, mintis sėjantis.
Nutols
saulėlydžiai,
saulėtekiai.
Jau vakaras -
nutols dienos,
priartės naktys.
Priartės moterys
tokius vyrus, kaip aš -
suvedžiojusios,
o moterų akys,
kaip žvaigžes -
už braškes, slyvas -
kiek didesnės,
o vaikų akys -
kiek mažesnės
kažką mąstančiios
ir tokios akylos,
kaip vyno,
prisisunkusios slyvos,
lyg atskiros planetos
į atskiras dalis -
skylančios.

Atšildysiu
savo auklėtoją,
kaip sušalusią slyvą
ir stovėsiu -
po lašais krintančiais.
Ir virpės,
kaip epušės lapas -
auklėtoja -
ne vieną - vaiko širdį -
atšildžiusi.
Ateitis ir praeitis -
gulės, po žeme
ištirpusi -
o gėla nutylėta -
mūsų akyse, rankose
ir mes išplauksim
į kitą krantą,
kaip sunkią naštą
nusimetęs ledas.

Ir po šimto metų -
susitiksim,
pasilabinsim,
o aš, sutikęs -
savo auklėtoją -
po dideliais klevais, beržais -
sakysiu - vaikučiai,
lyg ąžuolai - aukite.

Sutikęs
savo auklėtoją -
atėjusią
iš prigimties,
iš ateities
į ilgą, begalinę dieną -
sakysiu
tegu ir mano -
vyriškas vilnas, mintis -
raudonai nudažo.
Tegu, jos, auklėtojos -
aguonos žydi
ir manęs nežudo -
jos samojingi žodžiai
ir sapnojas -
kosminiai miražai.

O aš, obuolių, agurkų -
žiemai užsiraugsiu.
Užuolaidas užtrauksiu,
o nuo žalių - auklėtojos
obuolių, slyvų -
pilvas gurgia.