Psichoteka Elizai

Jie įspraudžia man į ranką žibintuvėlį ir įstumia vidun. Užtrenkia duris; šaižus garsas nuaidi iki kojų pirštų galiukų. Ranka ieškau sienos. Užčiuopiu šaltas plytas ir pradedu lėtai leistis žemyn. Laiptai statūs, atrodo, tęsiasi visą amžinybę.

Baltos sienos, šiugždantys chalatai, įdėmūs žvilgsniai, smingantys man į veidą. Rodės, jiems labiau rūpėjau aš. Mano baimės, viltys, jaudulys. Atsidarydavo durys, linksinčios galvos įplaukdavo į palatą ir nusklęsdavo virš jos lovos. Pradėdavo dar smarkiau judėti ir vėl sužiurdavo į mane. Ligonė nedomino. Matyt, jie žinojo, kad nieko nebeliko, tik laukti mirties, tad smalsaudavo ar ir aš tai žinau. Netikėjau tuo ir kiekvieną vakarą meldžiau išgelbėti ją man. O jie tik lingavo galvomis, nieko nesakydami

Laiptai staiga baigiasi ir rūsio vėsa apgaubia mane. Dvi baikščios žvakės, glostančios tamsą savo liepsna ir tirtantis žibintuvėlis mano rankoje. Nejaugi čia taip baisu? Ne. Tik nepaprastai šalta. Prisiverčiu pajudėti pirmyn. Dvi eilės nuotraukų ir takas, godžiai laukiantis

Nepasakyčiau, kad tai sužinojęs labai skubėjau. Lėtai pakilau nuo kėdės, išgėriau paskutinius šaltos kavos gurkšnius, apsirengiau paltą ir išėjau. Basomis per grindinį. Į automobilį nesėdau. Ji mėgdavo pasivaikščioti. Ar verkiau? Ne. Ar buvo baisu? Ne. Tik tas šaltis įkyriai kandžiojosi.
Mane pasitiko linksinti galva. Kažką pasakė ir nukinkavo, susirūpinusi dėl mėlynų mano pėdų. Cha. Jie tai sugeba – išgydyti nušalusias galūnes. Tačiau laidotuvėse dalyvauti negalėjau. Man buvo leista paskutinį kart ją aplankyti. Jie įsodino mane į vežimėlį ir nuvežė prie mirusios, tikėdamiesi, kad verksiu. Nesuteikiau jiems to malonumo. Elizos veidas priminė vaškinę skulptūrą, matytą muziejuje. Kas yra žmogus? Nelaiminga materija, pasmerkta virsti eksponatu medinėje dėžėje. Jie atvežė mane apžiūrėti kūno, jie nustatė kainą ir aš moku iki šiol.

Nuotraukos slysta pro mano akis kaip metų laikai – lėtai, monotoniškai, nepastebimai kisdamos ir virsdamos kažkuo prisimenamu, tačiau nepažintu. Bandau žvelgti į jas abejingai ir kritiškai, tačiau, pats to nejausdamas, suku ratais aplink vėl ir vėl. Minčių nebelieka, stebiu vaizdus, bandydamas juos suprasti. Šešėliuose pamatau ją, parimusią prie rusenančios žvakės. Nustembu. Man sakė, kad čia būsiu vienas.
TU NIEKADA NESI VIENAS
Aš pažįstu tave, Eliza.        Tačiau prieiti bijau. Tas nepaprastas šaltis sukaustė mane. Nuotraukos virsta didžiuliais langais, pro kuriuos spokso keisti padarai. Jie žiūri į tave, aš jiems nerūpiu. Aš – gyvas. Tai tu ištrūkai iš ano pasaulio, panorusi aplankyti mane. Matau jų pirštus, tįstančius į tavo šešėlį. Negaliu jų sulaikyti, jie man nepavaldūs. Didžiulės akys vėpso į mane iš prakeiktų paveikslų ir išklypusios lūpos išsiviepia, girdėdamos mano mintis.

-Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas. Nusidėjau ir nebeesu vertas vadintis žmogumi.
-Gręžkis į Viešpatį, jis išgelbės tavo sielą, nes mirtyje nėra kas tave atsimintų.
-Bet kam man gyventi, klausiau. Ir neišgirdau atsakymo.
-Visam kam yra savo metas ir valanda. Metas sodinti ir metas pjauti, metas statyti ir griauti, metas gyventi ir metas mirti.
-Aš nemiegu ir vaitoju, kaip vienišas paukštis ant stogo. Mano dienos panašios į ištįsusį šešėlį ir aš džiūstu, kaip išdegusi žolė.
-Neieškok taip uoliai mirties ir nesipelnyk sau žuvimo savo rankų darbais. Juk Dievas nepadarė mirties ir nesigėri gyvųjų žuvimu. Nėra mirusiųjų buveinės viešpatavimo žemėje.
Kunigas, davęs man išrišimą, kalbėjo psalmėmis.

Jie nusitempia tave į savo požemius ir aš žinau, kad daugiau nebesusitiksime. Nuotraukos ramiai kabo savo vietose, šaltis atlėgo. Išjungiu žibintuvėlį ir einu ten, kur turėtų būti durys.