Mėnulio užtemimas

Jokios romantikos. Tik dulkės bei pelenai, blankūs medžių šešėliai, cigarečių nuorūkos ir tušti, niekam nereikalingi stiklainiai ant čerpėmis nusėto senamiesčio stogo. Jokios žvakių šviesos, smilkalų, vaško kvapo, prancūziškos muzikos, susikibusių rankų ar dviejų širdžių stuksenimo. Tik aš, žvaigždės ir mėnulis. Ir vos matomi melsvi debesėliai.

Tik aš, vienišas poetas, raudantis dėl prarastų likimų, užgesusių jausmų. Jokios meilės.

Jokios meilės šį stebuklų kupiną vakarą, kuomet aš vienišas sėdžiu ir stebiu iš ilgesio nuraudusį blyną, kursai kabo aukštai aukštai, virš smulkių lyg skruzdėlės žiburių (ar smulkesnių) ir pilkų, bet didingų dangoraižių šią tylią naktį, raižomą raito vėjo sparnų.. Karaliauja tamsa.

Jokios meilės, romantikos, jausmų. Tik vienišas poetas it koks Sofoklis arba Nyče virš tūkstančių (miegančių arba ne) širdžių, su užrašų knygute ir pieštukais, mąstantis apie mirtį arba gyvenimo prasmę. O vakaras nenusakomai stebuklingas. Kiek dar progų per gyvenimą pasitaikys išvysti tą nepaprastą reginį - kraujuojantį mėnulį; pajusti ryšį su gamta, pamąstyti valandėlę ar keletą, kol siela ir kūnas atsigaus po dienos darbų? O dabar pasitaikė toks laikas: pamąstyti ar gyvenau tinkamai. Gal reikia ką nors keisti?

Prisiminimai užplūsta kaip niekad. Tuoj išvystu vaikystėje buvusios geriausios draugės veidą, kuris atrodo nepasikeitęs, neišvagotas prabėgusių metų naštos; tuoj išvystu vaikino akis, įdėmiai mane stebėjusias prieš kelerius metus, nuo kurio žvilgsnio griuvo sienos, virpėjo vidus, tik niekaip neprisimenu jo vardo... Gal Saulius? Taip, Saulius - nuostabus vardas, o S yra svaiginanti raidė, kuri suteikė jam prasmę tapti kažkuo, o aš jo negaliu pamiršti; taip pat mačiau motulės rankas, kadaise mane supavusias, motulės, kuri suteikė tiek daug skausmo - ilgai kankinosi... mirė prieš kelioliką metų.. bet aš vis dar prisimenu jos dainuotą lopšinę.

Prisiminimai iškyla prieš akis taip netikėtai.. užpildydami tuščias vagas ašaromis, deja, ne pačiu geriausiu metu - ramiai sėdėti buvo taip gera.

Gera ir dabar. Sėdėti ir žiūrėti į saulės žara nutapytas pievas, kur tarsi mažyčiai nekalti padarėliai, auksiniai labradorai, žaidžia vaikai. Kaip gera prisiminti tą naktį, kuri ir dabar išliko gausi žiburių...