balta

Balta. Žinoma tai žiedlapiai. Tradiciškai. Daugybė gležnai besileidžiančių žiedlapių. Banalu? Galbūt, bet tik iki tol, kol nepajunti jų ant kūno, nuogo, balto kaip ir jie, ir gulinčio kažkur aukštai, kalno viršūnėje arba beveik, - ne taip ir svarbu, svarbiausia, kad vienumoje, be jokių aplinkos gyvybės požymių, išskyrus paprastus gamtos reiškinius.

Sakysime, tokius kaip žiedlapiai. Nors medžių nėra, bent jau tokių, kurie stovėtų išsiskėtę, išraizgę savo šakas aukštai viršum galvos ir nuo ten jie ir leistųsi, tie žiedlapiai. Ne, jie leidžiasi tiesiog iš dangaus, jie šalti ir vos vos drėkstantys. Ne, tikrai ne nuo žmogaus kūno, tiesiog čia nėra taip jau ir šalta... ne taip šalta, kaip būtų ten, kur amžini sniegynai.

Jie leidžiasi mirguliuodami ore, vietomis tirščiau, o kitur kiek retėdami, kartkartėmis nežymiai pablaškomi, kol lengvai, vos juntamai prisiliečia kūno. Tik tada ir pajunti tą galutinį jų palaimos etapą, švelnų ir vėsų bučinį, kai supranti, jog tai tik žiedlapių pavidalo snaigės, snieginiai žiedlapiai. Ramiai šaldantys ir jau nejudrūs, kaip, kad  tuo tarpu ir tu pati, sugula nieko nelaukdami ir niekam daugiau nenuteikdami, tik amžinai ramybei, išbėgusiai iš didžiulio, apsčiai išsiliejusio horizonto ąsočio, ir apgulusios viską, net tavo kūną, kol... sugrįš atgal, atgaline kryptimi, kuri kiek nenatūrali pasirodytų kitam ar kitiems, jei jie čia būtų. Ramybė.

Ramybė tikra ir giluminė. Tačiau išorinė, pačių snieginių žiedlapių ramybė apgaulinga. Nes vos pūsteli menkutis vėjelis, žiūrėk jau nuo kokios susidariusios didesnės kalvelės ir nupustoma dalis. Ta išviršinė dalis, kuri nesiliečia su kūnu. Visa kita – įgavusi kažkokią, plika akimi neregimą tarpusavio, arba vien kūno trauką ir laikosi tvirtai. Bet ne, tai ne atidrėkimai ir prišalimai ar dar kas nors panašaus, ne. Tai būtent neregimoji tarpusavio trauka, tiksliau – kūno trauka.

Manau, kad tai jis visada ir prisitraukia tą sniegą, kievieną kartą, kai tik paguldau jį čia, ant šito kalno, ar kur kitur, kur nieko nėra, net manęs... Tik kūnas, snieginiai žiedlapiai, ramybė, visai ne toji, šilta ir pulsuojanti, parsinešta sąmonės kanalo keliu ar šiaip gauta jau net ir be kelionių. Tai kita ramybė. Baltoji ramybė. Negalėčiau net pasakyti, kad ji negyva. Negalėčiau net pasakyti, kad ji šalta... Ji - natūrali.

Atvirai sakau, - nežinau iš kur ji ateina. Bet turbūt taip pat iš Ten, iš kažkokios labai atskiros To dalies, nors gal... Gal ji ir yra tai, ko dar nežinau. Kažkas trečio, neapčiuopiamo ir neįsivardijančio, žiojėjančio tuštumoje ir sningančio ant manęs kaskart, kai tik jį... išsišaukiu. Taip – jį, sniegą. Taip – ją, Baltumą. Kas tarp jų yra trečias dar nežinau. Jeigu tai ateina iš Ten, vadinasi tik to dalis, o dalyje trečio nebūna. Bet jei tai atskira, tada trečias yra. Turi būti. Kažkas. Nejau jūs manote, kad egzistuoja ir toks dalykas kaip... dvinarystė? Neįsivaizduoju, bet gali būti. Tada... tada galėčiau paaiškinti tą visą baltos keistumą.

Gulėdama ten, prisimenu ir realybės baltąją. Paprastai ji siejama su nekaltumu. Keista, - ar nekaltumas kartais nebūna kaltesnis? Ar nekaltybė visada nekalta? Kai prisimenu savąją,  pasibaisėjusi pamatau, kad ne, jaučiuosi taip lyg būčiau gimusi baisiausiai kalta, purvina iki pat sielos gelmių ir visas gyvenimas – tik ėjimas į nusiplovimą..? Nusiplovinėjimas pamažu, išsinėrinėjimas iš tų skarmalų, tų nešvarybės rūbų, tų suskretusių, begalinių odų, sielos apvalkalų ir artėjimas.. artėjimas prie branduolio..?

Ir nežinau, kur būčiau dabar, ar būčiau įstengusi nusiplėšti bent vieną sluoksnį, jei nebūčiau atsisakiusi jos, tos tariamos nekaltybės?... Vėjas vėl pakelia šuorą snaigių. Jau snaigių, nebe sniegžiedlapių, vadinasi greitai turėsiu baigti, nes gulėti po sniegu pavojinga. Bet dar turiu šiek tiek laiko. Šiek tiek, kad papasakočiau jums apie baltą ir nekaltybes. Kur aš sutojau? Taip, turbūt ne visi, ir ne visiems taip yra, bet... aš dabar jaučiuosi būtent taip ir žinau, kad taip ir buvo – gimiau su skarmalais ir dabar nusirenginėju, skubu kiek tik galiu, kiek įstengiu, kad tik galėčiau išsirengti, nes jei liks bent vienas, nors ploniausias skarmalėlis, teks išeiti su juo, o tai jau nešvara. Tokia nešvara, kuri įsikibs į sieneles ir aš galiu... nebepajėgti.

Gal sniegas tam padeda? Gal jis užbaiginėja etapus? Gal ir kitiems taip būna?  Matau kaip sėdi vaikai, mažos mergaitės ir kokios jos baltos, tyros bei nekaltos, bet tai yra tik viena nekaltybė. Paskui keletas jų atsikelia ir pasiėmę nuo palangės musę nutrauko jai kojas. Kiti lieka sėdėti. Ar anie turi abi nekaltybes,  pilną komplektą, o šitie-šitos tik vieną? Panašu. Bet dar panašiau, kad ir anie gali turėti tik vieną, nes sulaukia, kol užslenka šešėlis ir jame padaro kažką subtilesnio, nuo ko tu apsiašaroji, arba vienas iš jų. Taip, paskui jie gali nušluostyti ašaras, ir tau, ir jam, ir jai, bet gal tai jau ir yra nusirenginėjimas? Nusirenginėjimo pradžia. Gal taip jis prasideda ir tik tokie užkietėję „nusikaltėliai“ kaip aš privalo atsisakyti vienos nekaltybės, kad įgytų kitą, o yra dalis ir tokių, kurie sugeba patys, natūraliai, be aukų, pamažu, kažkaip savaime, savo supratimu?

Vėjas kandžioja sniegą ir urzgia. Turiu eiti. Jei dabar neatsikelsiu, nebeatsikelsiu niekada. Ryšys baigėsi ir sniegas tuoj virs ledu. Ledo karstas taip pat nėra taip jau blogai, bet... aš dar nepakankamai nusirengusi. Niekada nesuprasdavau tų, kurie po mirties degina savo kūnus, nori būti sudeginti. Juk nieko nėra tobuliau už baltą ir gulėjimą joje, kažkur ant kalno, ar net jo papėdėje, svarbu, kad būtų pakankamai šalta ir kristų snaigės. Jos primintų sniegžiedlapius ir palydėtų į paskutinę kelionę, jos amžinai pasiliktų su tavimi, ant tavo balto kūno, tyloje, nedrumsčiamoje jokių gyvų padarų, tik vėjo, to pripažintojo negyvuoju, ir sniego... sniego. Aišku, tokią vietą surasti būtų sunku, beveik ir tikriausiai, kad neįmanoma, todėl.. gal ir neverta.

Dabar jau urzgia ir sniegas. Vėjo nebegirdžiu, nebegaliu girdėti. Sugniaužiu kumščius ir pakylu lygiai taip pat kaip ir ankščiau - žvilgsnio nepasukdama niekur. Jis išlieka nukreiptas, tiesiog liete įlietas į dangų. Jei sujudėčiau, jei tik pasukčiau žvilgnį, pamatyčiau, kad apačioje sniego beveik visai nėra. Kad jo niekur nė nebuvo, tik ten, kur jau gulėjo natūraliai, dar prieš man ateinant, o tas, sniegžiedlapinis, išsilaikydavo tik ant manęs, mano nuogo, stalo aukščio pakyloje gulinčio kūno, o vos tik susilietęs su kita aplinka – iš karto išnykdavo, be jokių tirpimo ar dar kokių kitų, pasekminių pėdsakų. Tiesiog šiaip – kaip ir nebūta.